Prel. E. Putrimas – apie išeivijos lietuvių sielovados sėkmes ir nesėkmes

Kai su prelatu Edmundu Putrimu baigėme pokalbį ir išėjome iš kavinės, Pilies gatvėje jį sustabdė nepažįstama moteris ir pasveikino: per Marijos radiją išgirdo, kad prieš kelias dienas, rugsėjo pradžioje, buvo dvasininko gimtadienis. „Ačiū Jums. Bet kad aš nešvenčiu gimtadienių…“ – nusijuokė 63-ejų kunigas. Kuris trečdalį savo gyvenimo paskyrė (ir toliau skiria) lietuvių užsienyje sielovadai.

Kanadoje, Toronte, išeivių lietuvių šeimoje gimęs E. Putrimas kunigu tapo 1985-aisiais, kai studijavo Romoje, Šv. Kazimiero kolegijoje. Jį įšventino ne kas kitas, o šv. Jonas Paulius II. „Kad galėčiau dirbti su lietuviais, reikėjo atsiklausti popiežiaus – nes Lietuva tuo metu dar buvo okupuota, neturėjome su ja tiesioginio ryšio. Tačiau buvo išeivijos lietuvių, ir Jonas Paulius II suprato, kad reikia tokios tarnystės“, – prisimena pašnekovas.

O viskas prasidėjo metais prieš kunigo šventimus, kai Toronte ir Niujorke gyvenusiam pranciškonui, šviesaus atminimo Pauliui Baltakiui OFM buvo pavesta rūpintis užsienio lietuvių sielovada, jis tapo pirmuoju istorijoje išeivijos lietuvių vyskupu. „Aš buvau paskirtas kaip diakonas įsteigti raštinę, jam padėti ir visąlaik netiesiogiai su juo bendradarbiavau. O kai jis išėjo iš pareigų 2003 m., Lietuvos vyskupų konferencija manęs paprašė perimti pareigas“, – sako Toronte gyvenantis prel. E. Putrimas, kurio pareigos – LVK delegatas užsienio lietuvių sielovadai.

Kalbėdamas apie tuos beveik 20 tarnystės metų, dvasininkas atsidūsta ir nusišypso: „Daug visko patirta. Savo kailiu.“ Vieni dalykai sekėsi, kitų taip ir nepavyko įgyvendinti. Tačiau prelatas džiaugiasi, kad bendradarbiavimas su Lietuvos vyskupais yra labai geras, jie supranta užsienio lietuvių sielovados poreikius ir jautriai reaguoja į prašymus – tik juos reikia pateikti labai konkrečius.

Kun. E. Putrimas taip pat prisideda prie Lietuvių katalikų religinės šalpos fondo, kuris padeda įvairioms katalikiškoms organizacijoms. „Man patinka, kad galime padėti finansiškai paremti Bažnyčią Lietuvoje ir išeivijoje. Tik kyla klausimas, ne ką paremti, o kiek, – juokiasi pašnekovas. – Viskas priklauso nuo ekonomikos. Reikia vis melstis, kad ekonomika pakiltų, ir bendruomenės galėtų gauti daugiau pinigų.“

Pokalbis su prelatu Edmundu Putrimu – apie užsienio lietuvių džiaugsmus ir sunkumus bei įvairią sielovados situaciją skirtinguose kraštuose.

Šiuo metu, kai kalbamės (rugsėjo 6–8 d.), Vilniuje vyksta Europos lietuvių dvasininkų suvažiavimas. Kokia yra šių susitikimų idėja, tikslai?

Idėja buvo surinkti visus kunigus, vienuolius, šiais laikais jau ir pasauliečius – ir pasikalbėti. Mūsų darbas yra labai savotiškas, nes mes aptarnaujame lietuvius katalikus, ir kiekvienas kraštas turi savo specifiką: skirtingos mūsų problemos, mūsų žmonės, siekiai ir t. t. Kaip patys dvasininkai sako: būdamas kažkur užsieny, bedirbdamas, su kitais kunigais bendrauji labai gerai. O kai reikia pasikalbėti, vietiniai kunigai ne visuomet supras mūsų problemas ir siekius.

Tie kunigai nelabai supranta kolegų iš Lietuvos?

Kaip ir mes, pavyzdžiui, niekada visiškai nesuprasime italų sielovados reikalų. Mes turime jų savų. Taigi tas dialogas tarp lietuvių, įsikalbėjimas yra labai svarbus. Ne tik vyksta mūsų tokie suvažiavimai, mes turime savo specifinę pastoraciją – vadinkime tai lietuviška katalikiška migrantų pastoracija. Nes ligi šiolei buvome Bažnyčia, kuri išleidžia. Mes buvome emigrantų kraštas.

Pradėkime nuo pat pirmųjų masinių migrantų. Nuo 1862 m. daugiausia iš Lietuvos emigravo litvakų. Ir kur? Į Pietų Ameriką. Iš istorijos žinome, kad tais laikais vyko sukilimai ir okupantų persekiojimai. Vėliau, prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo, prasidėjo lietuvių migracija į JAV, Pensilvaniją, kur jie dirbo angliakasiais. Nuvažiuokite į Pensilvanijos kapines, pasižiūrėkit, kiek ten daug lietuvių. Ir kokie jie jauni mirė – dėl to, kad dirbo labai sunkų darbą.

Tarpukariu taip pat vyko emigracija. Kai Jungtinės Valstijos buvo perpildytos, nemažai žmonių keliavo į Pietų Ameriką – Braziliją, Argentiną ir Urugvajų. Kiek buvo „nemokamų“ laivų į „Ameriką“! Paprasti žmonės tais laikais nesusigaudė, kad yra dvi Amerikos.

Jie galvojo, kad būtinai vyks į šiaurinį žemyną, Jungtines Valstijas?

Taip. Prisimenu, Brazilijoje viena močiutė pasakojo: „Mes priplaukėm uostą, juodukai su trumpom kelnėm tarp palmių bėginėja. Mano tėvelis nuėjo pas jūrininką ir klausia: ‚Kur tas Najorkas, kur tie dangoraižiai?‘ (juokiasi) Tas ir sako: ‚Dangoraižiai? Čia Brazilija!..‘“ O tas uostas buvo Santosas.

Kiek turėjo vargo tie pirmieji lietuviai… Kadangi jie „nemokamai“ perplaukė Atlantą, jie privalėjo už tai atidirbti kavos plantacijose. Ir tada pirmieji, kurie iš ten bėgo, buvo vyrai, kurie pirmiausia bėgo į artimiausius miestus, pavyzdžiui, San Paulą. Atrasdavo gyvenvietę, o naktį grįždavo pasiimti savo šeimos narių.

Nežinojau šito fakto apie apgaules, jog tarpukariu žmones perplukdydavo per Atlantą, kad juos paverstų vergais. Girdėdavau kitas istorijas, kad lietuviai viso gyvenimo santaupas sudėdavo į kelionę laivu ir plaukdavo į Jungtines Valstijas.

Būdavo ir tokių, ir tokių atvejų.

Taigi kažkokie verslininkais apsimetę sukčiai mėgindavo lietuvius įtikinti „nemokamai“ plaukti į Ameriką?

Vadinkime tai prekyba žmonėmis. Nuo vienos vergystės į kitą. Nuo vieno vargo į kitą. Mažai kas tą žino.

Toliau buvo vadinamoji dipukų migrantų karta Antrojo pasaulinio karo metu. Žmonės savo jaunystę praleido Vokietijoje tarp bombų, be rašto, be dokumentų, be valstybinės tapatybės. Kada nuvykom į Kanadą, buvo iškelta sąlyga: mes nemokamai perplukdom per Atlantą, bet tada metus reikės atidirbti.

Bet šitą sąlygą žmonės jau žinojo iš anksto?

Jie žinojo. Vyrai, kaip mano tėvas, miške turėjo pjauti medžius arba keliauti į anglių kasyklas. O moterys turėjo dirbti ligoninėse arba auklėmis.

Viena močiutė Buenos Airėse man yra pasakojusi savo istoriją. Ji kilo iš Panevėžio krašto. Sumanė, kad emigruos į Argentiną, nes įsivaizdavo, kad ten yra perfect. Jos tėvas pasakė: „Viena neplauksi, turėsi vykti su seserimi.“ Toji vyresnė sesuo sutiko. Kai jos atplaukė į Argentiną, kai įlindo į tą vargą, į tą vergystę… Ji pasakojo: „Aš bijojau tėveliui rašyti, kaip čia sunku.“

Na taip, mes kartais per daug romantizuojame tuos laikus ir tas keliones.

Ką aš pastebėjau tarp lietuvių – jiems Amerika yra ne tiek kraštas, kiek idealas. Prisimenu, kaip sovietmečiu, kai atvykdavau čia, giminės klausdavo: kaip ten viskas Amerikoj? Sakau, aš gimęs ne Amerikoj, o Kanadoj. „Tai tas pats, Amerika, Amerika…“ (juokiasi)

Kai Lietuva tapo nepriklausoma, buvo dar kelios emigracinės bangos, istorikai galės išanalizuoti. O Bažnyčiai tenka atsiliepti į tą emigraciją.

Kai perėmiau [delegato užsienio lietuvių sielovadai] pareigas iš vyskupo Baltakio 2003-iaisiais, po kelerių metų dėl ekonominių priežasčių sparčiai prasidėjo išvykimas iš Lietuvos. Mums belieka bendradarbiauti, būti priimančia Bažnyčia. Svarstyti, kaip vienoje ar kitoje šalyje galim koordinuoti pastoracinę veiklą. Kiekvienas kraštas ima rūpintis kapelionų (aptarnaujančių kunigų) ruošimu. Kiek daug namų darbų reikia padaryti: išspręsti, kaip finansiškai kapelionas išsilaikys, kiek toje šalyje yra lietuvių, kur tie lietuviai gyvena. Užtrunka labai ilgai ir ne visur pasiseka – kaip, pavyzdžiui, Ispanijoje.

O kas nutiko?

Ispanijoje iš mūsų pusės padaryta daug namų darbų. Bet tais laikais buvo problema (mes kalbame apie situaciją prieš 15 metų). Tuo metu Lietuvos mafijozininkai kontroliavo vietos lietuvių bendruomenes. Jeigu nemokėsi duoklės, sudegins tavo mašiną, dar kažkas atsitiks… Ir todėl ne taip jau lengvai lietuviai kartu susiburdavo, jie bijojo. Man geriau gyventi incognito, aš atidirbu, gyvenu savo gyvenimą, nieko bendro nenoriu su lietuviais turėti, bijau lietuviškai kalbėti ir pasisakyti apie savo tautybę.

Kitas dalykas: Bažnyčia Ispanijoje tais laikais ne taip paprastai priėmė etnines grupes. Jų požiūriu, jeigu tu nori sielovados, eik į vietinę ispanų bažnyčią ir ten melskis. O priimti mūsų kunigo nenorėjo. Iš mūsų pusės buvo viskas padaryta, bet žinau, kad iš tos konkrečios Ispanijos vyskupijos nebuvo jokio bendradarbiavimo, ji netgi apsunkino kapeliono atsiradimo klausimą.

Tai Ispanijoje iki šiol nėra lietuvių kapeliono?

Ne. Kas dar yra įdomu Ispanijoje šiuo metu – kai įvyko Pasaulio lietuvių bendruomenės seimas liepos mėnesį, Ispanijos bendruomenės atstovė iškėlė rūpestį dėl prekybos žmonėmis toje šalyje. O blogiausia yra Anglijoje, Londone. Todėl vietos kardinolas įsteigė Šv. Mortos grupę (The Santa Marta Group), nes Londonas turi didžiausią prekybos žmonėmis problemą pasaulyje, į kurią, deja, įsitraukia ir lietuviai.

Jie vykdo tuos nusikaltimus?

Jie prisideda. Prisimenu, nuvažiavau į vieną vyskupiją netoli Londono aplankyti vyskupo. Jis sakė, kad prekyba žmonėmis yra tiesiog epidemija. Kaimuose ūkininkai „samdo“ lietuvius – paprastus žmones, kurie nemoka angliškai. Atima iš jų dokumentus, ir tu būk tam kaime, ir tu dirbk. O kokią gausi algą, tai jau antraeilis dalykas. Taigi viskas nėra taip paprasta. Kiekvienas kraštas, kiekviena bendruomenė turi savo specifiką.

Kapelionai sprendžia ne tik sielovados reikalus…

Čia yra kompleksinis dalykas. Imkime Londoną, kuriame gyvena 12 milijonų gyventojų. Čia jau yra didmiesčio sielovada. Tikras misionieriškas darbas. Mūsų išeivijos pastoracija yra misionieriška.

Londono šv. Kazimiero parapijoje tarnauja du kunigai, du Petrai – klebonas P. Tverijonas ir P. Gucevičius. Jie aptarnauja visos Jungtinės Karalystės lietuvius. Kai ten buvau gegužės mėnesį, su klebonu Petru sėdom į lėktuvą, valandą su puse skridom į šiaurę, Aberdyną, Škotiją. Vyskupas kvietėsi kunigą, nes ten pilna lietuvių jo vyskupijoje. Lietuvių, kurie dirba juodus darbus žuvininkystėje. Kiek milijonų tonų žuvų reikia išvalyti per metus! Ir ten 24 valandas vyksta sunkus darbas, į kurį vietiniai neina.

Ar nėra ketinama padidinti lietuvių kunigų Jungtinėje Karalystėje skaičių? Atrodo labai mažai tokiam kraštui.

Buvo trečias kunigas viduryje Anglijos, Birmingamo vyskupijoje. Per pandemiją, kai viskas užsidarė ir baigėsi trejų metų kapeliono kadencija, jis dėl nežinios norėjo grįžti į Lietuvą. Ir tai suprantama: pandemijos metais mes nežinojom, kaip čia viskas bus.

Kita problema: kaip galvojat, iš kur mes finansiškai išlaikysim kunigą užsienyje?

Ar ne Lietuvos vyskupų konferencija tuo rūpinasi?

Ne. Aš einu į derybas su vietiniu vyskupu, kad kunigas galėtų aptarnauti tos šalies lietuvius ir padėti vietinėje sielovadoje, kad gautų algą iš tos vyskupijos ir dar lietuviai prisidėtų.

Jiems moka vietiniai vyskupai?

Taip. Lietuviai galvoja, kad štai, iškviesim kunigą. Bet kaip? Iš ko jį išlaikysime finansiškai?

Kita problema: kai reikia kunigo užsienyje, aš kreipiuosi į Lietuvos vyskupų konferenciją jo prašydamas. Aš turiu įrodyti, kad konkrečiai bendruomenei reikia dvasininko. Ir turiu įrodyti, kad jis galės stabiliai išsilaikyti, net turiu pasakyti, kur jis gyvens.

Neseniai vyko pokalbis su Bruklino vyskupija, kuri labai mums palanki. Ten veikia Lietuvių katalikų religinės šalpos fondas, jau 60 metų. Yra glaudžiai bendradarbiaujama. Bet kai reikėjo naują kunigą paskirti per pandemiją, užtrukdo dvejus metus viską sutvarkyti. Vienas iš reikalų, kurį turėjome spręsti, – kur kunigas gyvens. Jis turi gyventi, kur daugiausia lietuvių, kad būtų pasiekiamas, kad nereiktų važiuoti per didžiulius didmiesčius.

Dar viena bėda yra kunigų trūkumas.

Jau ir Lietuvoje jų ne per daugiausia.

Teisingai! Iš kur mes gausime kunigų?.. Labai džiaugiuosi, kad, pavyzdžiui, Tilžėje, dabartiniame Sovetske, daugelį metų dirbo kunigas Anupras Gauronskas iš Telšių vyskupijos. Daug metų. Pasiaukojamai dirbo, rūpinosi, o kai jau išėjo į pensiją, grįžo į Lietuvą. Dėl politinės įtampos dabar negalime siųsti kito dvasininko. O galvojome, kad rasime kunigą, kuris sutiktų važiuoti į Kaliningrado sritį ir reiktų prižiūrėti, kad jis nebūtų kagėbistų sukompromituotas.

Yra buvę tokių atvejų?

Yra buvę, bet nenorėčiau apie tai kalbėti. Aš vis primenu vyskupams, sakau, būkim atsargūs. Vienas buvo sukompromituotas kagėbistų ir dėkoju Dievui, kad jis galėjo grįžti į Lietuvą.

Ten gražiai vienuolės seselės dirba, padeda vietos lietuviams. Kunigo nėra, tik atvažiuoja kas kelias savaites vietinis iš Kaliningrado, kuris aptarnauja. Nėra pasirinkimo.

O „didžiojoje“ Rusijoje nėra lietuvių kapelionų?

Buvo, bet dabar nėra. Reikia atskirti Rusiją į dvi dalis – Vakarų ir Sibiro. Sibiro būtų Krasnojarskas ir Irkutskas, kur gyveno daugiausia tremtiniai. Žiauriausia vieta buvo Vladivostokas: galima pasiskaityti knygose, kaip ten buvo sunku: kasyklos, darbo stovyklos ir t. t.

O Vakarų Rusijoje – dabartiniai migrantai, kurie išvyko nuo Nepriklausomybės laikų. Buvo kunigas, kuris ten nuvažiuodavo, bet anksčiau buvo paprasčiau nuvykti. O dabar dėl politinės įtampos sienos užsidarė. Taip kad laikai keičiasi.

Buvau jau net galvojęs prieš metus į Ukrainą nusiųsti kapelioną, kuris galėtų retkarčiais nuvykti, patarnauti Kyjive. Pati vietos lietuvių bendruomenė pradėjo kreiptis. Bet žiūrėkit, kaip skaudžiai pasikeitė reikalai.

Kaip minėjau, yra didžiulis kunigų trūkumas, ir labai reikia, kad sąmoningai formuojami pasauliečiai prisidėtų prie sielovados darbų išeivijoje. Kodėl sakau „sąmoningai?“ Kad praktikuojantys katalikai, kuriems rūpi bendruomenė, įsitrauktų į veiklą.

Pirmųjų lietuvių migrantų socioekonominės sąlygos buvo labai sunkios. Bet, nepaisant to, lietuviams rūpėjo kurti parapijas, turėti savo spaudą, organizacijas. Paskutinė parapija, kuri buvo įkurta per pastaruosius 40 metų, buvo atnaujinta tėvų pranciškonų Prisikėlimo parapija Toronte, kuri prieš 20 metų persikėlė iš vienos vietos į kitą. Tai buvo paskutinė lietuvių įkurta parapija užsienyje. JAV dabar uždaromos gražios lietuviškos parapijos dėl to, kad nebėra lankytojų.

Sumažėjo tikinčiųjų ar tiesiog nebėra lietuvių apskritai?

Viskas susidėjo. Kai kurios parapijos įkurtos miesto centre, o lietuviai jau gyvena už miesto arba jų ten išvis nebėra. Nes gyventi JAV didmiesčiuose yra labai labai brangu.

Kitas dalykas – tradiciniuose lietuviams miestuose, kaip Čikaga, Klivlandas, Niujorkas, įmonės jau užsidaro arba kraustosi kitur. Klivlande buvo labai veikli didelė lietuvių bendruomenė. Ten daugiausia jų dirbo „Kodak“ įmonėje. Filmus gamindavo. Bet jau nėra jų, viskas skaitmenizuota. Kodėl Detroite būdavo daug dirbo? Nes ten veikdavo automobilių gamybos įmonės. Bet, kadangi pusė veiklos tapo automatizuota, buvo sumažintas darbininkų skaičius. Ir žiūrėkit, kaip viskas keičiasi.

O kalbant apie lietuvių bendruomenes Europoje – paimkit žirnių ir išbarstykit po visą kambarį, tai panašiai išsibarstę lietuviai per visus kaimus kaimelius, miestus miestelius ir priemiesčius. Labiausiai kalbame apie Vokietiją, Angliją, Belgiją, Nyderlandus ir Norvegiją. Dar truputį Švedija. Ir dabar kyla iššūkis, kaip suburti visus.

O Jūsų manymu, kokioje šalyje geriausia situacija? Kur sielovadininkui labiausiai pavyksta užmegzti ryšį su vietos lietuvių bendruomene? Kas galėtų būti sektinas pavyzdys, jeigu toks yra?

Aš turiu labai atsargiai kalbėti, nes, jei pasakysiu savo asmeninę nuomonę, kas nors gali įsižeisti. Atsakysiu šitaip: viskas priklauso nuo to, kaip dvasininkas sugeba komunikuoti. Labai svarbu mokėti pamokslauti, perduoti Gerąją Naujieną per pamokslą. Taip pat asmeniškai kalbėtis, būti dvasios vadovu. Ir mokėti suburti bendruomenę.

Socialiniai tinklai irgi daro įtaką?

Oi, dar ir kaip! Čia labai svarbu. Turi būti socialiniai tinklai, jie padeda suburti bendruomenę.

Atsimenu, kaip Toronto arkivyskupijoje turėjau intensyvų dvejų metų komunikacijos kursą. Vienas kunigas guodėsi: „Aš informuoju žmones per biuletenius ir t. t., bet nepavyksta.“ Komunikacijos specialistas jam ir sako: „Komunikacija yra kaip Kristaus pamokymas apie atleidimą. Kiek sykių reikia atleisti? Septyniasdešimt septynis. Kiek sykių reikia komunikuoti žmogui tą patį? Septyniasdešimt septynis.“ Tai yra labai svarbus dalykas. Ir ne visąlaik kalbėdamas tu būsi suprastas.

Galime paminėti kitą problemą. Didžiausias pavojus yra asimiliacija, kai žmonės išeivijoje visiškai praranda savo tapatybę. Net ir vietinė Bažnyčia, priimanti Bažnyčia, bijo, kad tai neįvyktų. Nes, kai žmogus sako, aš esu laisvas paukštis, aš esu tik sau – viskas. Čia jau įvyksta tapatybės krizė. Nes žmogus jau neturi jokio ryšio su Bažnyčia, bendruomene, savo praeitim, šaknimis.

Taip pat reikalinga ir integracija – priimanti Bažnyčia turi padėti žmogų integruoti. Tu negali gyventi gete. Kaip tu dirbsi, kaip išgyvensi kasdienį gyvenimą? O kai integruojiesi, tu išlaikai savo tapatybę, bet kartu prisidedi prie to krašto, kuriame gyveni, esi jo dalis.

Prisimenu, vyskupas Baltakis yra pasakojęs vieną istoriją. Dalis dipukų po Antrojo pasaulinio karo apsigyveno Australijoje. Kai kurie jų vyskupai sakė (kaip Ispanijoje): „Eikite į vietines bažnyčias.“ Lietuviams nebuvo leista steigti savo lietuviškų parapijų išskyrus Adelaidėje. O visur kitur – eikite į vietines bažnyčias. Tai patys australai vėliau pripažino, kad padarė klaidą. Vykdė asimiliaciją per prievartą. Tie emigravusieji lietuviai nėjo į tas parapijas ir nepritapo.

Čia reikia žiūrėti labai jautriai, ir štai kodėl Šventasis Sostas turi migrantų sielovados teologiją ir struktūrą, nes jie po tiek metų pamatė, kaip svarbu padėti migrantams, kad jie neprarastų savo tikėjimo. Čia labai jautrus dalykas. Aš esu Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas, bet šios pareigos yra pripažintos ir Šventojo Sosto. Jie supranta, kad mes esame emigruojanti tauta.

2022 09 21
Simonas Bendžius
bernardinai.lt