Krikštas – naujo gyvenimo dovana
Krikštas – pirmasis sakramentas, kurį Kristus įsteigė visiems žmonėms, kad jie galėtų pasiekti dangų – amžiną vienybę su Dievu. Teikti šį sakramentą jis patikėjo Bažnyčiai, pavesdamas apaštalams:
„Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).
Krikšto sakramentu Dievas atsigręžia į mane, dovanodamas savo besąlygišką meilę. Jis man patvirtina: esi mano mylima dukra, mano mylimas sūnus! Kad ir kas nutiktų, būsiu su tavimi. Dievas suteikia dieviško orumo, kurio iš manęs niekas nebegali atimti ir kuris pagrindžia visą tolesnį mano gyvenimą. Krikšto vanduo leidžia tai pajusti fiziškai.
Kodėl turėčiau krikštyti savo vaiką arba pats krikštytis?
Krikštu mano gyvenimas susiejamas su Jėzumi Kristumi. Jėzus nuolat vedė žmones į gyvenimą, teikė jiems orumą ir viltį. Prisikeldamas iš numirusiųjų, jis pats įveikė mirtį. Jis ir man dovanoja gyvenimą, įveikiantį mirtį! Užmezgus bendrystę su Jėzumi, gyvenimas įgyja prasmę.
Krikštu esu priimamas į Bažnyčią, t. y. į bendriją visų tų, kurie tiki į Jėzų Kristų. Kadangi Krikštas yra ryšys su Dievu, žmogus turi duoti savo sutikimą – pasakyti „taip“. Krikštijant kūdikį, jo vardu tikėjimą išpažįsta tėvai ir krikštatėviai.
Vaiko krikštas
Kūdikių krikštas yra sena Bažnyčios tradicija, gerai žinoma nuo II amžiaus. Labai galimas dalykas, kad jau apaštalams pradėjus skelbti tikėjimą, kai Krikštą priimdavo ištisi „namai“, t. y. visi šeimos nariai, būdavo krikštijami ir kūdikiai.
Svarbu suvokti, kad Krikštas yra ne vienkartinis gražus įvykis, bet krikščioniško gyvenimo pradžia. Pakrikštytam vaikui reikia žmonių, galinčių papasakoti apie Dievą, padedančių jam rasti kelią link jo. Pirmiausia tai yra tėvai. Religiniu auklėjimu jie suteikia vaikui gyvenimo prasmę, išugdo tvirtą jo dvasinę laikyseną.
Ką daryti norint krikštyti vaiką?
Kreipkitės telefonu arba nueikite į parapijos raštinę. Paprastai vaikas krikštijamas ten, kur gyvena jo tėvai. Pirmiausia kunigas pakvies pasikalbėti. Jis atsakys į iškilusius klausimus ir padės tinkamai pasirengti krikštui.
Krikšto registracijai paprastai reikia turėti Civilinės metrikacijos skyriaus išduotą Gimimo liudijimą.
Registruojant krikštą greta tėvų asmens duomenų į metrikų knygą bus įrašomi ir krikštatėvių asmens duomenys.
Ko prireiks krikštui?
Krikštui atsineškite žvakę. Būtų gražu, jei kas nors iš šeimos ar draugų galėtų tą žvakę papuošti, pvz., krikštijamojo vardu ir krikšto data. Krikšto žvakė yra „gyvenimo žvakė“, kurią galima uždegti per gimtadienius, vardadienius ar minint krikšto dieną. Būtų prasminga ją turėti ir per Pirmąją Komuniją.
Krikšto ceremonijai turėkite ir krikšto rūbelį: baltą viršutinį drabužį arba apsiaustą.
Kaip krikštijama?
Krikšto ceremonijos pradžioje tėvams ir krikštatėviams išsakius pasirengimą vaiką auklėti krikščioniškai, jis pažymimas kryžiaus ženklu ir patepamas katechumenų aliejumi – taip pasveikinamas Bažnyčios bendrijoje.
Krikšto apeigos vyksta po Žodžio liturgijos. Pašventinus vandenį, tėvai ir krikštatėviai išsižada bet kokio blogio ir išpažįsta savo tikėjimą į Triasmenį Dievą. Šiuo tikėjimu vaikas ir gauna krikštą. Dvasininkas krikštija vaiką tardamas „N., aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ ir tris kartus ant jo galvos užpildamas vandens.
Po to krikštijamasis patepamas šventuoju krizmos aliejumi, jam užvelkamas baltas krikšto rūbas ir duodama deganti žvakė, kurios šviesa primena ryšį su Jėzumi Kristumi bei naujojo gyvenimo dovaną.
Ko laukiama iš krikštatėvių?
Žmogui, norinčiam tapti krikščioniu, reikia kito žmogus, kuris lydėtų jį tikėjimo keliu. Pirmiausia tokie palydovai yra tėvai. Tačiau tikėjimo ir gyvenimo kelyje svarbi ir krikštatėvių parama. Jie turi paremti vaiką, sustiprinti tikėjimą, įvesti jį į Bažnyčios gyvenimą.
Norintiems prisiimti krikštatėvių pareigas keliamos tam tikros sąlygos. Reikia:
– būti kataliku;
– turėti mažiausiai 16 metų amžius;
– būti priėmusiam Krikšto, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus;
– dalyvauti Bažnyčios gyvenime, sekmadieniais švęsti šv. Mišias;
– gyventi krikščionišką gyvenimą, suderinamą su prisiimamomis pareigomis.
Krikštatėviai negali būti krikštijamojo tėvai. Krikštytas, bet Katalikų Bažnyčiai nepriklausantis asmuo, gali tapti krikšto liudytoju tik drauge su krikštatėviu kataliku.
Ką turėtų daryti krikštytis norintis suaugęs žmogus?
– Kreipkitės tiesiai į savo parapijos kunigą.
– Suaugusieji krikštui paprastai rengiasi ilgesnį laiką, vadinamą katechumenatu. Tuo metu nuodugniau susipažįstama su krikščionių tikėjimu, šv. Mišių liturgija ir krikščioniškų liturginių metų šventėmis. Kaip konkrečiai vyksta katechumenatas, galėsite aptarti su kunigu.
– Pasirengus krikštui, kunigas rašo prašymą vyskupui, kuris yra atsakingas už suaugusiojo priėmimą į Bažnyčią, prašydamas leisti asmenį pakrikštyti.
– Jei tik įmanoma, paprastai suaugusieji krikštijami Velyknaktį. Tose pačiose šv. Mišiose jie priima Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą.