Apie Santuokos sakramentą
Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Dievas paskyrė vyrą ir moterį vienas kitam, kad jie būtų jau nebe du, o vienas kūnas: jie turi gyventi meile ir meilėje, būti vaisingi ir tapti Dievo, kuris yra Meilė, ženklu.
Santuokos Sakramentas įvyksta Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje, vyrui ir moteriai tariant priesaiką, kurią priima Dievas ir kuri įgyvendinama fiziniu poros susivienijimu. Kadangi pats Dievas suriša santuoką, ji yra nenutraukiama iki vieno iš sutuoktinių mirties.
Santuokos sakramentą vyras ir moteris teikia vienas kitam. Kunigas meldžia Dievo palaiminimo sutuoktinių porai ir yra liudytojas, kad santuoka sudaryta pagal nustatytas sąlygas ir kad buvo duota tinkama ir vieša priesaika.
Santuokos sakramentas – Dievo meilės pasaulyje ženklas
Dievo akivaizdoje vyro ir moters ištartas taip, jų duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti sudaro Santuokos sakramento esmę. Sužadėtiniai patiki savo santykį Dievui, prašydami jo palaiminimo. Pasiryždami patys tapti Dievo meilės šiame pasaulyje išraiška, jie leidžia tai meilei jį keisti. Santuokos sakramentas yra Dievo meilės ženklas ir meilės bendrumas, per kurį ši meilė gali būti konkrečiai patiriama.
Vatikano II susirinkimas apie Santuokos sakramentą sako: „Santuokos ryšį, kuris vyrą ir moterį labai glaudžiai sujungia gyventi ir mylėti, nustatė ir savais įstatymais aprūpino Kūrėjas. Savo prigimtimi ši sąjunga yra skirta sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tą ryšį tarp krikščionių Viešpats Kristus iškėlė į sakramento orumą“ (Gaudium et spes, nr. 48).
Nuotaka ir jaunikis priima vienas kitą su visais jųdviejų ypatumais bei savitumais visam gyvenimui ir yra pasirengę „pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti“ (Santuokos liturgija).
Santuokoje Dievo meilė žmonėms tampa regima ir patiriama
Kadangi ši žmogiška sąjunga turi dieviškos sąjungos su žmogumi bruožų, Biblijoje daug kur iškyla vestuvių palyginimas. Galiausiai apaštalas Paulius Laiške efeziečiams išplėtojo šį palyginimą ir iškėlė jį į slėpinio lygmenį, meilės kupiną Kristaus santykį su Bažnyčia palygindamas su vyro ir moters santuokiniu ryšiu (žr. Ef 5, 26–27). „Visas krikščioniškasis gyvenimas yra pažymėtas Kristaus ir Bažnyčios, tarytum jaunikio ir nuotakos, meile. Jau Krikštas – įžengimas į Dievo tautą – yra jungtuvių slėpinys: tam tikra prasme jis yra vestuvinis apiplovimas prieš vestuvių puotą, Eucharistiją. O krikščioniškoji santuoka tampa veiksmingu ženklu, Kristaus ir Bažnyčios Sandoros sakramentu. Pakrikštytųjų santuoka, ženklindama ir teikdama malonę, yra tikras Naujosios Sandoros sakramentas“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, nr. 1617).
Santuokos apeigos
Vestuvės gali vykti įvairiai. Tačiau daugumai vestuvių kulminacija yra iškilmės bažnyčioje su Santuokos sakramento liturgija ir jaunavedžių priesaika prie altoriaus. Norint išvengti netikėtumų, sužadėtiniams patariama su Santuokos sakramentą teiksiančiu kunigu iš anksto aptarti bažnytinės santuokos apeigas.
Po pradžios maldos ir Žodžio liturgijos kunigas klausia jaunavedžių, ar jie yra rimtai apsigalvoję, niekieno neverčiami ir tikrai pasiryžę sudaryti santuoką, susilaukti vaikų ir juos auklėti.
Padavę vienas kitam rankas jaunieji prisiekia. Jaunasis:
Aš, N., imu tave, N., savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!
Jaunoji:
Aš, N., imu tave, N., savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!
Po to kunigas palaimina žiedus ir juos įteikia. Galiausiai palaiminami abu sutuoktiniai.
Prie savo bažnytinės santuokos apeigų galite prisidėti ir patys. Neretai poros pačios pasirenka Šventojo Rašto skaitinių tekstus ir/arba suformuluoja maldavimus.
Taip pat žiūrėkite: