Argentina: „Lietuvybė puoselėjama per kultūrines ir bendruomenines veiklas“

Sunki emigrantų dalia

Skirtingai nuo kitų šalių, Argentinoje (kaip ir visoje Pietų Amerikoje) buvo viena didelė lietuvių emigrantų banga – 1924 ir 1931 metais. Jungtinėms Amerikos Valstijoms įvedus migrantų kvotas, lietuviai nebegalėjo vykti įprasta kryptimi už Atlanto, todėl keliavo į Pietų Ameriką.

Brazilija laukė darbininkų kavos plantacijose, o Argentina vertėsi mėsos prekyba, todėl skerdyklos ir uosto dokai tapo dažniausia lietuvių darbo vieta. Po II pasaulinio karo Pietų Ameriką pasiekė tik nedaugelis pabėgėlių iš Lietuvos. Prie pat Buenos Airių uosto stovi didžiulis pastatas – Argentinos imigracijos muziejus, kažkada buvęs imigrantų viešbučiu. Per Atlantą persikėlę žmonės galėjo čia pasilikti tris dienas, o po to jau patiems tekdavo susirasti darbą ir būstą. Didelė dalis lietuviuų kėlėsi į piečiau sostinės esantį Beriso miestą su savomis skerdyklomis ir uostu. Pasakojama, kad atvykėliai dažnai  mokėjo tik vieną ispanišką frazę: „Quiero a Berisso“ ( „Noriu į Berisą“).

Į Argentiną atvykę lietuviai stengėsi kuo greičiau pritapti prie šios šalies gyvenimo ir į jį integruotis, kas buvo nepalanku lietuvių kalbos išsaugojimui. Vaikai ją užmiršo arba taip ir neišmoko. Vienok, ilgainiui ėmė ryškėti tendencija burtis į draugijas, palaikyti vienas kitą.

Kūrėsi lietuviškos draugijos ir meno kolektyvai

Marijonai čia įkūrė Gailestingumo Motinos arba Aušros Vartų parapiją. Ji ilgus metus buvo dvasiniu lietuvių centru. Tiesa, ir toliau čia darbuojasi tėvai marijonai, bet jau ne lietuviai, todėl ir pamaldos vyksta ispaniškai.

1909 m. buvo įkurta lietuviška draugija „Vargdienis“. Pavadavimas liudija, kad atvykėliams gyvenimas nebuvo saldus. Mokėdami nario mokestį jie galėjo tikėtis paramos, kai reikėjo gydytojo pagalbos ar ištikus bėdai.

Po II Pasaulinio karo darbo sąlygos ėmė gerėti, darbo diena sutrumpėjo, tad atsirado daugiau laiko poilsiui ir kultūrinei veiklai. 1952 m. „Vargdienio“ draugija buvo pavadinta didžiausios Lietuvos upės Nemuno vardu.

Nors Beriso mieste gyveno nemažai lietuvių, čia niekada nebuvo lietuviškos parapijos ar bent misijos. Kai 1942 m. Avežanedoje (Avellaneda) buvo įkurta lietuviška Aušros Vartų parapija, kunigai aplankydavo ir Berisą, esantį vos už 60 km. Tačiau pagrindiniai katechetai, mokę lietuviškų maldų, buvo patys tėvai. Sekmadienio šv.Mišios, Pirmoji Komunija ir visi kiti sakramentai būdavo priimami ispanakalbėje vietos parapijoje.

Lietuviškumo ženklai Argentinoje

Beriso centre  – didelis stendas su 25 šalių vėliavomis. Iš daugybės skirtingų vietų kilusių šio miesto gyventojų tėvai ir seneliai čia įsikūrę turėjo įveikti daug sunkumų, todėl gerai supranta vienas kitą ir bendrauja nepaisant kitose pasaulio vietose tarp tų tautų atsiradusios įtampos ar priešiškumo. Šios Argentinos dalies imigrantų sostine vadinamas miestas rodo taikaus sugyvenimo pavyzdį ir galimybę.

Beriso centrinėje dalyje, prie miestą į dvi dalis skiriančio kanalo – lietuviškas koplytstulpis su Rūpintojėliu, pastatytu prieš keliolika metų keletos veiklių lietuvių iniciatyva. Vienas pasirūpino mediena ir padarė stulpą, kitas išdrožė Rūpintojėlį, trečias sumeistravo stogą. Buvo ir daugiau prie jo pastatymo prisidėjusių. Dabar tai vieta susirinkti visiems lietuviams svarbiausiomis progomis.

1971 m. buvo įkurtas lietuvių šokių jaunimo ansamblis „Nemunas“, kuriam vadovavo Alfredas Dulkė bei vaikų šokių ansamblis „Skaidra“ – jo vadovė buvo Estera Butkus. Arkivyskupas apsilankė mažųjų „Skaidros“ šokėjų repeticijoje.

Vėliau susibūrė dar dvi šokių grupės: „Griaustinis“, kuriame šoka brandaus amžiaus šokėjai ir kiek netikėtai pavadintas pagyvenusių žmonių kolektyvas „Pipiras“  – tai tie patyrę žmonės, kurie per gyvenimą išliko stiprus ir kieti, kaip šis prieskonis, šoka ir patys mažiausi. Gražu, kai draugija turi įvairaus amžiaus šokių grupes. Toks tęstinumas užtikrina ir ateities veiklą.

Kiekviena draugija turi savo patalpas: salę, virtuvę, susirinkimų erdvę. „Nemuno“ draugijos patalpos centrinėje miesto gatvėje pasipuošusi ne tik dideliu užrašu, bet ir bareljefinis vaizdas lietuviškais motyvais. Beriso mieste yra „Mindaugo“ draugija. Jos pastatas išsiskiria iš kitų trispalvės spalvomis nudažytu fasadu.

„Kaip smagu matyti lietuvišką ratelį sukančius tiek šviesaplaukius, tiek ir tamsaus gymio vaikus bei jaunuolius. Visus apjungia meilė šokiui, tarpusavio bendrystė ir lietuviškos muzikos garsai. Per šokį atsiranda galimybė daugiau sužinoti apie Lietuvą, pradėti mokytis kalbos, gal kada nors aplankyti savo protėvių šalį ar gauti stipendiją rimtesnėms kalbos studijoms, o galbūt  net ir pasilikti gyventi Lietuvoje. Nors ir nedaug, bet tokių jaunuolių yra“, – pasakojo arkivyskupas L.Virbalas.

Ganytojas dalyvavo radijo laidoje

Arkivyskupas viešnagės metu prakalbo ispaniškai ir jau 20 metų iš Beriso transliuojamoje radijo laidoje „Ecos de Lituania“ („Lietuvos Aidai“). Joje darniai persipina ispanų ir lietuvių kalbos, skamba lietuviškos dainos.

„Tikrai nuostabu, kad dėka Juan Ignacio Fourment Kalvelis bei jo pagalbininkų pastangų ir ryžto ši laida FM bangomis, o taip pat internetu jau tiek daug metų pasiekia Argentinos, kitų Pietų Amerikos lietuvių, taip pat JAV, Meksikos bei Lietuvos klausytojus“, – sakė L.Virbalas.

Paminėta ir Ukrainos nepriklausomybės diena Argentinos sostinėje San Martin aikštėje, dalyvaujant diplomatiniu korpuso atstovams, Apaštalų Sosto nuncijui Argentinoje, lietuviais ir gausia ukrainiečių bendruomene. Tądien melstasi ir šv. Mišiose garsiausioje Argentinos šventovėje Luchane. Argentinos globėjos Mergelės Marijos „namai“ įsikūrę už 67 km nuo Buenos Airių. Jau iš tolo matosi neogotikinės bazilikos bokštai, o jos centriniame altoriuje saugoma nedidelė Marijos statulėlė, papuošta gražiu apsiaustu.

Įspūdinga La Platos katedra

Negalima nepaminėti vos už 7 km esančios provincijos sostinės La Platos. Ji žymiai didesnė: jei Berise yra apie 100 tūkstančių gyventojų, tai La Platoje bent 7 kartus daugiau.

La Platos katedra – tobulas neogotikos kūrinys. Išorė iš raudonų plytų, viduje – akmuo, bet konstrukcijoms panaudotas ir gelžbetonis, nes jau buvo XIX a. pabaiga. Aukšti priekiniai bokštai baigti statyti tik maždaug prieš 20 metų. Skliautai – 37 m. aukščio. Katedrą aprodęs vyskupas Jorge G. Gonzalez paaiškino, kad aukščiausios gotikinės bažnyčios navos turi 42 metrus. Taigi ši katedra nedaug atsilieka.

Rugpjūčio viduryje La Platos vyskupija, galima sakyti, neturėjo savo ganytojo. Kaip tik rugpjūčio pradžioje arkivyskupas Manuel Fernandez atsisveikino su La Plata. Popiežius Pranciškus liepos pradžioje jį paskyrė naujuoju vienos svarbiausių Apaštalų Sosto institucijų – Tikėjimo mokslo dikaserijos vadovu, o rugsėjo pabaigoje jis bus pakeltas kardinolu.

Naujasis La Platos arkivyskupas jau paskirtas ir netrukus pradės eiti savo pareigas. Tad užsienio lietuvių sielovados delegatą priėmė darbą tęsiantis vyskupas pagalbininkas, labai nuoširdžiai aprodęs katedrą ir papasakojęs apie sielovadą arkivyskupijoje.

Sunku pasakyti, kiek lietuvių šiandien gyvena Argentinoje. Tačiau sutikti žmonės spinduliuoja noru išlaikyti lietuviškumą, dar tebeturi gyvybingumo ir energijos. Lietuvybė čia puoselėjama per kultūrines ir bendruomenines veiklas“, – sakė arkivysk. L. Virbalas.