Arkivysk. Liongino Virbalo Velykų laiškas

„Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, –
kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10)

Mieli broliai ir seserys,
Velykų rytą vėl skamba žinia, kurią Bažnyčia nenuilstamai kartoja per amžius: Kristus prisikėlė! Tai reiškia, kad gyvenimas yra stipresnis už mirtį, šviesa – už tamsą, o meilė – už blogį. Dievas nugalėjo mirties ir blogio viešpatavimą, bet ne prievarta, o atiduodamas pats save.
Evangelijos nevengia pristatyti apaštalų sąmyšio ir išgąsčio net Velykų dieną, kai, sukaustyti baimės, jie slėpėsi už užrakintų durų. Pas juos atėjęs Kristus nepriekaištauja ir nekaltina, o taria: „Ramybė jums“, ir rodo vinimis pervertas rankas. Dievas trokšta ne tik atleisti, bet ir suteikti gyvenimo apstumą, kaip mini evangelistas Jonas. Tiesa, Dievo teikiama gyvenimo pilnatvė neapsaugo nuo vargų ir skausmo. Kristaus kūnas ir po prisikėlimo vis dar turi žaizdas, tačiau jos liudija Dievo meilę ir tai, kad Viešpats padeda įveikti visus sunkumus.
Šventasis Paulius primena, kad mūsų gyvenimas jau dabar yra paslėptas Kristuje, suvienytas su Juo (plg. Kol 3, 3). Kai atleidžiame tam, kuris įskaudino, kai nugalime egoizmą ir ištiesiame ranką kenčiančiam, kai pasipriešiname „mirties kultūrai“, liudijame, kad Prisikėlusysis yra gyvas mumyse.
Velykų viltis negali likti abstrakti idėja – ji turi įsikūnyti mūsų gyvenime. Šiandienos Lietuva ir Vakarų pasaulis patiria „demografinę žiemą“, todėl taip svarbu palaikyti pozityvų visuomenės – mūsų visų – požiūrį, kad vaikai yra ne kliūtis tėvų sėkmei, bet dovana, padedanti augti jų laimei. Kiekviena šeima, drąsiai priimanti naują gyvybę, liudija savo tikėjimą ir viltį. Tokios šeimos vertos ne tik gražių žodžių, bet ir realios paramos. Turime atsigręžti ir į vyresnio amžiaus žmones, kurie dažnai jaučiasi vieniši – jiems reikia mūsų dėmesio ir pagalbos, ypač tada, kai artimieji yra toli.
Rūpestis gyvybe ragina prisiminti visus kenčiančiuosius. Žvelgdami į pasaulio žemėlapį – Ukrainą, Artimuosius Rytus – matome sukrečiančias žmonių tragedijas ir baisius karo padarinius. Tegul gyvybės pergalę skelbianti Velykų šventė mus visada skatina padėti tiems, kurie kenčia, ir nepaliaujamai melsti Dievą taikos bei ramybės.
Jėzus nepaliko savo mokinių vienų, o subūrė į dvasinę šeimą – Bažnyčią. Gyvenimas gražiausias tada, kai juo dalijamės. Linkiu, kad lietuvių parapijos ir bendruomenės visame pasaulyje būtų židiniai, kur kiekvienas galėtų jaustis priimtas, išklausytas ir mylimas.
Laimingų ir viltingų šventų Velykų!

Arkivysk. Lionginas Virbalas, SJ
LVK Delegatas užsienio lietuvių sielovada