Išskirtinės pamaldos Waterbury Šv. Juozapo bažnyčioje

Verbų sekmadienio popietę Waterbury Šv. Juozapo lietuvių bažnyčia Konektikute vėl prisipildė gyvybės. Apie pusantro šimto žmonių susirinko į šią šventovę, priklausančią seniausiai apylinkių lietuvių parapijai, įkurtai dar 1894 metais. Nors dabartiniame bažnyčios pastate reguliarios pamaldos nebevyksta, šį kartą bendruomenė kartu su klebonu monsinjoru Vittorio Guerrera čia pakvietė ypatingą svečią – arkivyskupą Lionginą Virbalą.

Į pamaldas gausiai susirinko ne tik vietiniai gyventojai, bet ir iš Hartfordo atvykę lietuviai bei tie, kurie šiose apylinkėse užaugo. Daugeliui tai buvo labai asmeniška patirtis: vieni šioje bažnyčioje buvo krikštyti, kiti lankė parapijos mokyklą, tad pastato skliautai saugojo jų vaikystės prisiminimus. Šventinę nuotaiką kūrė griaudžiantys vargonai ir choristų giesmės, primindamos laikus, kai 1917–1957 metais čia vargonininkavo garsus kompozitorius Aleksandras Aleksis.
Šv. Mišių metu arkivyskupas L. Virbalas meldėsi už visus parapijiečius – ir tuos, kurie čia meldžiasi šiandien, ir tuos, kurie šiose vietose gyveno praeityje. Jautriai buvo prisimintas tėvas Antanas Saulaitis, užaugęs šioje parapijoje ir būtent šioje bažnyčioje įšventintas kunigu. Kadangi netrukus sueis metai po jo mirties, malda už jį tapo svarbiu akcentu. Arkivyskupas savo pamoksle kvietė saugoti tikėjimą, kuris išlieka svarbiausia atrama net ir tada, kai aplinkybės keičiasi.

Nors Waterbury Bruklino rajonas per dešimtmečius labai pasikeitė – kadaise klestėjusi gausi lietuvių kolonija sumažėjo dėl pramonės nuosmukio, potvynių ir mieste nutiestų greitkelių – Šv. Juozapo bažnyčia John gatvėje išliko it ramybės sala. Didelė, šviesi, išpuošta vitražais, ji vis dar liudija apie didingą lietuvių imigrantų istoriją. Šventoriuje stovintis lietuviškas kryžius primena, kad bendruomenės tapatybė ir atmintis išlieka gyva, kol yra žmonių, norinčių kartu puoselėti savo šaknis.