Popiežiaus Leono XIV apaštališkasis paraginimas „Dilexi te“

Spalio 4 d., Pranciškaus Asyžiečio šventės dieną, Leono XIV pasirašyto ir spalio 9 d. paskelbto apaštališkojo paraginimo pavadinimas „Dilexi te“ – tai Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui knygos žodžiai: „Aš esu pamilęs tave“ (Apr 3, 9).

Dokumento pradžioje popiežius Leonas XIV paaiškina jo atsiradimo aplinkybes. Šio apaštališkojo paraginimo tema – Apreiškimo Jonui knygoje skambantis Kristaus meilės išpažinimas – kreipia mūsų dėmesį į neišsemiamą meilės slėpinį, apie kurį popiežius Pranciškus rašė savo enciklikoje „Dilexit nos“, skirtoje Kristaus Širdies meilei. Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais Pranciškus buvo pradėjęs rengti ir enciklikos tąsą – apaštališkąjį paraginimą apie Bažnyčios rūpinimąsi vargstančiaisiais, pavadintą „Dilexi te“. „Paveldėjęs šį projektą, džiaugiuosi galėdamas jį užbaigti, pridėdamas keletą savo minčių, ir paskelbti jį savo pontifikato pradžioje, dalydamasis savo pirmtako troškimu, kad visi krikščionys jaustų stiprų ryšį tarp Kristaus meilės ir jo kvietimo padėti vargstantiesiems“, – rašo popiežius Leonas XIV.

Dokumentas, kurį sudaro 4 skyriai, 121 paragrafas, kalba apie Kristaus meilę, įsikūnijančią per pagalbą vargstantiesiems, ligonių slaugymą, kovą su vergyste, smurto aukų gynimą, siekimą užtikrinti teisę į švietimą, pagalbą migrantams, išmaldą, taip pat visas pastangas, kuriomis siekiama teisingumo. Iš tikėjimo išplaukianti ir artimo meilės darbais liudijama Kristaus meilė turi būti pagrindinė krikščionių gyvenimo norma. Popiežius pabrėžia, kad apie iš tikėjimo išplaukiantį rūpinimąsi vargstančiaisiais kalba visa Bažnyčios socialinė doktrina, pradedant Leono XIII enciklika „Rerum novarum“, o ypač pastarųjų dešimtmečių popiežiai: Jonas XXIII savo enciklikoje „Mater et Magistra“, Paulius VI enciklikoje „Populorum progressio“, Jonas Paulius II ir Benediktas XVI savo skelbtuose dokumentuose, ir ypač Pranciškus, kuriam vienas svarbiausių dalykų buvo rūpinimasis vargstančiaisiais.

Popiežius Leonas XIV rašo, kad, nepaisant tarptautinės bendruomenės pastangų, skurdas vis dar yra viena didžiausių dabartinio pasaulio problemų. Skurdas turi daug veidų – tai ir materialinių pragyvenimo šaltinių stoka, ir socialinė atskirtis, ir moralinis, dvasinis bei kultūrinis skurdas. Jungtinės Tautos skurdo įveikimą paskelbė vienu iš Tūkstantmečio tikslų, tačiau žmonijos laukia dar labai ilgas kelias, ypač todėl, kad daug kur vyrauja skurdą gilinantys ekonomikos modeliai ir atmetimo kultūra, nepaisanti milijonų žmonių, mirštančių iš bado ar gyvenančių su žmogaus orumu nesuderinamomis sąlygomis. Popiežius ragina keisti mąstyseną, kad kiekvieno žmogaus orumas būtų gerbiamas dabar, o ne rytoj.

Rašydamas apie krikščionių įsipareigojimą padėti vargstantiesiems, popiežius pabrėžia, kad tai ne tik paprasta žmogiška pagalba ar įsipareigojimas siekti socialinio teisingumo. Pagalba vargstantiesiems yra susijusi su krikščionių tikėjimo esme. Krikščionims vargstantieji yra ne tik sociologinė kategorija, bet pats Kristaus kūnas. Visos krikščionių veiklos vargstančiųjų labui pagrindas ir įsipareigojimo įkvėpimas yra meilė, sugebanti įveikti visas kliūtis, suartinti nutolusius ir svetimus, priešus paversti broliais ir seserimis, peržengti žmogiškai neįveikiamas prarajas, įsiskverbti į visas visuomenės gyvenimo kerteles. Krikščioniška meilė yra pranašiška ir todėl ji daro stebuklus. Vargstantieji yra pačioje Bažnyčios širdyje, rašo Leonas XIV. Negalima atskirti tikėjimo nuo jo liudijimo konkrečia artimo meile. (jm / Vatican News)

>> Leono XIV apaštališkasis paraginimas „Dilexi te“ (anglų kalba)