Susitikimas Hamiltono Aušros Vartų parapijoje

Hamiltono Aušros Vartų parapija (Our Lady Gate of Dawn Parish) buvo įkurta 1948 m., kai į Kanadą po II pasaulinio karo pradėjo atvykti daugiau lietuvių pabėgėlių. Pirmoji koplyčia pašventinta 1949 m. Nors pradžioje parapija turėjo labai kuklias sąlygas, jos nariai aktyviai rėmė bažnyčios statybas ir plėtrą. 1953 m. buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Pastatas tapo ne tik maldos, bet ir lietuviškos kultūros centru. Vėliau, 1960 m., pastatyta klebonija, o 1964 m. – Jaunimo centras, kuriame vyko įvairūs lietuvių renginiai, repeticijos, susitikimai bei šventės.

Parapijos gyvenimas buvo labai aktyvus: veikė Aušros Vartų parapijos choras, tautinių šokių grupės, katalikių moterų organizacijos, skautai ir jaunimo sambūriai. Klebonai rūpinosi ne tik dvasiniu, bet ir kultūriniu parapijos gyvenimu. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo parapija ir toliau išliko svarbus lietuvių bendruomenės centras. Deja, paskutiniais metais joje nebeliko pastoviai gyvenančio lietuvio kunigo. Kartą per mėnesį šv. Mišias lietuvių kalba aukoja Mississaugos Lietuvos kankinių parapijos klebonas kun. Nerijus Šmerauskas. Angliškai Aušros Vartų parapijoje iki šiol Mišias aukodavęs kunigas buvo perkeltas į kitą parapiją. Neseniai įvyko nemalonus incidentas, kai buvo apiplėštas Jaunimo centro pastatas. Parapijiečiai yra labai susirūpinę tolesniu parapijos likimu ir galimybe melstis lietuviškai.

2025 m. spalio 31 d. Hamiltono lietuvius aplankė LKV delegatas užsienio lietuvių sielovadai arkivysk. L. Virbalas, SJ. Visi susirinko bendrai maldai Aušros Vartų bažnyčioje. Po giesmės ir Šv. Rašto skaitinio arkivyskupas pasidalino mintimis, kad artėjanti Visų Šventųjų iškilmė primena, jog visi esame pašaukti būti šventi. Lapkritį švenčiama ir Aušros Vartų Mergelės Marijos šventė. Galime simboliškai sakyti, kad Mergelės Marija žvelgia į visus ir užtaria, panašiai, kaip Vilniuje iš koplyčios miesto vartuose. Dar vienas šį mėnesį laukiantis minėjimas – Laterano bazilikos pašventinimas skatina neužmiršti, kad mes patys esame Dievo šventovės ir svarbiausia visuomet yra gyvoji Bažnyčia.

Po bendros maldos visi susirinko parapijos salėje pasivaišinti. Tai davė gerą progą arkivyskupui prieiti ir pasikalbėti su žmonėmis, susėdusiais prie atskirų stalų. Daugelis pasakojo apie tai, kad yra pakrikštyti šioje parapijoje, šią bažnyčią statė jų tėvai, todėl trokšta ir toliau išlaikyti parapiją gyvą.