Žodis Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjime Hiutenfelde 2024.02.24

Sveikinu Vasario 16-osios gimnazijos ir Vokietijos lietuvių bendruomenės vadovus, garbius svečius, visus susirinkusius paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo 106-ąsias metines. 1918 m. vasario 16-ąją buvo paskelbtas apsisprendimas kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, stoti į pasaulio šalių gretas lygiateisiais nariais. Žinoma, iki tos datos jau nueitas ilgas kelias, kad toks pareiškimas galėtų tapti tikrove. Reikėjo ir tolesnių pastangų, net kovos, kad tai neliktų tuščiais žodžiais, o duotų pagrindą tolesniam gyvenimui. Ačiū Dievui, mums pavyko ir vis dar sekasi. Ne be aukų, ne be pavojų ir praradimų. Visa tai buvo, bet Lietuva išsilaikė ir mes galime švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Mums ir toliau reikia kurti savo ir savo šalies gyvenimą. Svarbūs du aspektai, dvi tikrovės pusės: ištikimybė praeities paveldui ir nuolatinis atsinaujinimas, drąsus ėjimas pirmyn. Jos gali pasirodyti labai skirtingos ar net priešingos, bet abi būtinos ir reikalingos: panašiai kaip rytas ir vakaras, vasara ir žiema. Negalėtume įsivaizduoti gyvenimo be šių skirtingumų, kurie sukuria neišardomą vienybę.

Apaštalų darbuose apie pirmuosius krikščionius sakoma, kad „jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Tuo pabrėžta ankstyvosios Bažnyčios ištikimybė per apaštalus perduotam Jėzaus mokslui. Jo laikėsi ištvermingai, nes Evangelija nebuvo tik viena iš naujienų, išminties pamokų, o išgelbėjimo „mokslas su galia“ (Mk 1, 27).
Pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26), sukurtas žmogus neliko jam ištikimas, jo istorija – tai klajonė už Edeno sodo ribų. Juntame pasaulyje pasireiškiančią nedarną, lyg veiktų koks dvasinės entropijos dėsnis. Reikia pastangų ir ryžto išlaikyti tai, ką gavome ir paveldėjome.
Ką nors minėdami taip pat atsigręžiame į praeitį. Tautinėje giesmėje giedame: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Galime išlaikyti savo tapatybę tik išlikdami savimi – kaip asmenys ir kaip tauta. Anketose dažniausiai prašoma nurodyti ne tik pavardę, gimimo metus, bet ir gimimo vietą. Tai mus apibudina kaip individus, bet argi neturi reikšmės ir kaip asmenybėms!?
1949 m. Augsburge priimta Lietuvių charta, kurios 75-metį šiemet švenčiame, nurodo: „Lietuvis brangina savo tautos praeitį ir tautinius papročius. Lietuvis stengiasi būti vertas savo protėvių, kad paliktų pagarbų pasididžiavimą savo palikuonims“. Vėl pabrėžiamas atsigręžimas į praeitį ir jos vertinimas. Suprasdami, iš kur atėjome, galime geriau suvokti, kas esame ir kur einame.
Lankydamasis Lietuvoje popiežius Pranciškus ragino jaunimą pažinti savo šaknis. Savo šeimos ir tautos istorijos pažinimas gali suteikti tvirtumo ir pasitikėjimo. Ypač tie žmonės, kuriais didžiuojamės ir kurie gali toliau įkvėpti. Tarp jų palaimintieji Jurgis Matulaitis ir Teofilius Matulionis, taip pat Adelė Dirsytė, Alfonsas Lipniūnas, Vincentas Borisevičius ir kt. kurių beatifikacijos bylos jau rengiamos.

Antras aspektas – keistis ir žengti į priekį. Pavyzdžiu čia galėtų būti Abraomo istorija Pradžios knygoje. „VIEŠPATS tarė Abramui: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1). Dievas pašaukė Abraomą ir skyrė jam ypatingą užduotį – būti išrinktosios Dievo tautos protėviu, paveldėti naują žemę. Bet pirmiau jis turėjo palikti gimtąjį kraštą, tėvo namus.
Keliauti neišvengiamai reiškia atsisakyti to, kas įprasta, artima, brangu, prie ko esame įpratę ir rinktis tai, kas nauja, nepažįstama, negarantuota. Tai gali kelti liūdesį ar apkartimą, bet gali ir turėtų būti tikėjimo kelionės dalis. Šis kelias reikalauja pasitikėjimo Dievu, kuris kviečia ir siunčia. Reikia drąsos ir ryžto atsisakyti savo susikurto užtikrintumo ir vieninteliu gyvybiškai svarbiu pasirinkti Dievą. Pokyčiai, nors kartais nepatogūs, būtini augimui ir atsinaujinimui. „Gyventi – tai lėtai gimti“, – rašė Antoine de Saint-Exupéry.
Bažnyčiai ir visiems krikščionims reikia drąsos patikrinti praeities įpročius, įvardinti padarytas klaidas ir palikti viską, kas trukdo vykdyti Jėzaus patikėtą misiją. Pasaulis keičiasi, ir Bažnyčia, stovėdama ant Evangelijos pamato turi būti atvira Šventajai Dvasiai, skatinančiai būtinus pokyčius. Popiežius Pranciškus ragino: „Eikite, ženkite į priekį įveikdami kliūtis. Taip turi elgtis geras krikščionis, nes tai jo tapatybės dalis. Iš tiesų krikščionis, kuris neina, nejuda į priekį, „serga savo tapatybe“.

Lietuvai, kaip ir visam pasauliui šiandien kyla didelių iššūkių. Tėvynės gynimas nebėra abstrakti sąvoka, o reikalauja ryžtingų žingsnių ir apsisprendimų – tiek vadovaujančiųjų, tiek visų piliečių. Lietuvių bendruomenių užsienyje situacija taip pat skiriasi nuo senesnių emigracijos bangų. Džiaugiuosi visomis pastangomis siekti vienybės, ieškoti to, kas jungia su Tėvyne ir tautiečiais, rasti naujus būdus, kurie leistų perduoti lietuvišką dvasią naujoms kartoms.
Sėkmės kelias yra remtis tuo, ką gavome iš praeities ir numatyti, būti atviriems tam, ko reikės ateityje. Paminime praeitį, kad turėtume daugiau ryžto keliauti toliau. Ir šiandien reikia žmonių, kurie pasitikėdami Dievu ir stovėdami ant paveldo žemės, drąsiai žengtų į ateities svajonę.
Gyvename permainų laikais, niekas negali pasakyti, kas mūsų laukia, bet išlaikome viltį. Viltis – tai tikėjimas Dievo gerumu, net tada, kai atrodo, kad viskas žlunga. Jei tikime, kad Dievas yra meilė, tuomet viltis yra mūsų gyvenimo inkaras kiekvienu metu.

Arkivyskupas Lionginas Virbalas, SJ
Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuvių sielovadai