Dirbo Vokietijoje, tarnavo Lietuvai

Taip dr. Vincas Bartusevičius užvardino savo nekrologą „Tėviškės žiburiuose“ mirus prelatui Antanui Bungai 2001 m. balandžio 25 d. Vilniuje. Kai kurias šio nekrologo mintis atpasakoju, nes šiemet sausio 5 d. kunigui būtų sukakę 105 metai. Kas jis buvo, kad mums reikėtų jį prisiminti? Manau, negalima užmiršti tų, kurie garsino Lietuvos vardą, kai ji buvo nelaisvėje.

Jaunystė ir pasitraukimas į Vokietiją
Prelatas A. Bunga gimė 1919 m. sausio 5 d. Šiupylių bažnytkaimyje, Šiaulių apskrityje. Jis augo kaime, bet jautėsi pajėgus mokslui. Vidurinį mokslą įgijo Darbo rūmų suaugusiųjų gimnazijoje Kaune, o jausdamas savyje pašaukimą tapti dvasininku, 1943 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją.
1944 m. artėjant Rytų frontui kaip ir daugelis lietuvių, 25-metis klierikas A. Bunga turėjo apleisti tėvynę. Rebdorfo lietuvių gimnazijoje Eichstätte gavęs brandos atestatą, nuo 1946 m. vienus metus studijavo filosofiją Tūbingeno universitete, vėliau Bambergo kunigų seminarijoje ir 1952 m. buvo įšventintas kunigu.

Darbas Memmingeno parapijoje
Pusę metų talkinęs tuometiniam Vokietijos lietuvių bendruomenės sielovados direktoriui tėv. Alfonsui Bernatoniui, OFM Cap., kun. A. Bunga perėmė Memmingeno ir apylinkių lietuvių kapeliono pareigas. Čia atsiskleidė jo organizaciniai gabumai. Šalia rūpinimosi žmonių sielovada, organizavo aukšta menine programa išsiskyrusius renginius (dažnai su Memmingene esančiu lietuvių choru „Darna“, chorvedys M. Budriūnas), su žymiais pranešėjais, palaikė santykius su vokiečių valdžios pareigūnais. Po šešių metų sėkmingo darbo, išvykoj Romą į lietuvių marijonų vienuolyną, kurį dėl karšto ir drėgno Romos oro turėjo palikti ir grįžti į Bavarijos gaivią gamtą.

Veikla Augsburge
Iš Augsburgo vyskupo gavo nedidelio miestelio Mittelneufnacho parapiją. Ten 7 metus taip pat dirbo dekanato jaunimo kapelionu. 1967 m. Augsburgo vyskupas Josef Stimpfle kun. A. Bungą paskyrė naujai įsteigtos turtingos kurorto Bad Wörishofeno St. Ulrich parapijos klebonu. Čia jam reikėjo rūpintis naujai pastatytos parapijos bažnyčios įrengimu, pastatyti pastoracijos ir jaunimo centro namus, organizuoti chorą, bažnytines organizacijas, šalpą. Už nuopelnus sielovados darbe Augsburgo vyskupas jam suteikė Dvasinio tarėjo („Geistlicher Rat“) garbės titulą. Kun. A. Bungos klebonija tapo ir lietuviškos veiklos centru, kai klebonijos pašonėje kūrėsi Europos lietuvių katalikų centras. Ypač didelį dėmesį kunigas skyrė lietuviškam jaunimui, globojo organizuojamas vaikų ir jaunimo stovyklas, metinius ateitininkų suvažiavimus. Čia vykdavo lietuvių kunigų rekolekcijos, buvo rengiami įvairūs religinių ir tautinių švenčių sukakčių minėjimai, juose dažnai dalyvaudavo aukšti bažnytinės ir pasaulietinės valdžios atstovai. Kiekvienas renginys, jei jis buvo kitataučių tarpe, buvo ir lietuvių demonstracija, parodanti kitiems, kad Lietuva yra, kad ji už geležinės uždangos, kad ji neša vergovės jungą, kad ji – kenčiančioji Bažnyčia, kurią reikia prisiminti maldoje ir paremti.

Neužsisklendęs bažnyčios mūruose, o atviras pasauliui
Kun. A. Bungos veikla pasižymėjo ypatumu, kurio ypač stigo to meto daugeliui kitų lietuvių. Jis niekada neužsidarė tik tarp lietuvių tarpe – savo veiklą kreipė ir į gyvenamąją aplinką. Kun. A. Bunga buvo vienas iš uoliausių ir sėkmingiausių Lietuvos vardo garsintojų Vokietijoje. Tuo metu šalia bažnyčios esanti aikštė buvo pavadinta Litauenplatz (Lietuvos aikštė), o bažnyčioje buvo įrengta šv. Kazimiero koplyčia. A. Bunga niekada nebuvo užsisklendęs bažnyčios mūruose, klausykloje ar zakristijoje. Priešingai, jo namų durys buvo visuomet plačiai atviros, per slenkstį žengė įvairaus amžiaus, išsilavinimo, įvairių kraštų ir tautų tikintieji ir netikintieji. Kada pritrūkdavo ateinančiųjų, pats jų ieškodavo, juos priimdavo, vaišindavo. Ne kartą viešėjau pas jį ir aš su šeima. 1989 m. Bad Wörishofene vyko 1. Ivo Pogorelich festivalis, kur grojo Lietuvos kamerinis orkestras. Kun. A. Bunga sužinojęs apie tai, pakvietė visus orkestro narius į svečius, kur netrūko Andekso alaus, silkių ir kitų skanumynų.

Širdies dosnumas
Visą gyvenimą savo dvasia išlikęs paprastas, nekreipė per daug dėmesio į formas, buvo tiesus, vaišingas, apsitarnavo ir aptarnavo kitus, su tuo pačiu užsidegimu virė cepelinus tiek jaunam mokinukui, tiek vyskupui ar kardinolui. Pats mėgo silkes, košelieną, cepelinus, lašinius ir jais kitus vaišino. Vaišės jam nebuvo tikslas vien pasisotinti ir atsigerti. Tai buvo noras apdovanoti kitą, suteikti jam džiaugsmo, dalintis savo gėrybėmis. Trumpai prieš kun. A. Bungos mirtj aš dar kartą patyriau jo vaišingumą, bet šį sykį jau Vilniuje, Universiteto gatvėje, kur jis gyveno po 66 klajojimų metų grįžęs į Tėvynę.

Net išėjęs į pensiją dirbo su pasišventimu
Savo labai sėkmingą veiklą St. Ulricho parapijoje kun. A. Bunga baigė 1985 m. išeidamas į pensiją, bet ir tada nesėdėjo fotelyje sudėjęs rankas – dirbo kapelionu sene u prieglaudoje Memmingene, klebono pagalbininku Maierhofeno miestelyje ir Lietuvių katalikų sielovados direktoriumi, laikė šv. Mišias ne tik Bavarijoje, bet ir Hamburgo bei Štutgarto lietuviams.
Atgavus Lietuvos nepriklausomybę atsidarė didesnės galimybės veiklai į ten. Paramos organizavimas Lietuvos tikintiesiems reikalavo naujų pastiprintų pastangų ir darbo. Kun. A. Bunga apėmė ir Lietuvos vyskupų ir kunigų globą, kurių ne vienas viešėjo jo vaišinguose namuose, kaip ir ne vienas pravažiuojantis lietuvis mielai jo buvo priimtas.

Savo gyvenimu liudijo pasitikėjimą Dievo Apvaizda
Kaip jo darbo įvertinimą popiežius kun. Antanui Bungai suteikė prelato titulą.
Šalia A. Bungos didžios energijos buvo ir kitas ypatumas – visuomet geras ūpas, giedras žvilgsnis ir optimizmas. Turbūt niekam neteko prel. A. Bungos matyti nusivylusio, pikto, susiraukusio, besibarančio. Niekada nebuvo puolęs į neviltį ir dėl savo tėvynės ateities. Jis pasitikėjo Dievo Apvaizda, kaip kad jis pats sakydavo „Dievuliu“. Atrodo, kad jis liko neapviltas. Dievulis jam davė sveikatos ir jėgų dideliems darbams, davė komunikacijos talentą, išklausė ir jo nekartą siųstą maldą grąžinti tėvynei ir jos bažnyčiai laisvę, grąžinti jį į gimtąją žemę.
Prel. Antanas Bunga 2000 m. rudenį, grįžo tėviškėn. Deja, neilgai jam ten teko džiaugtis. Mirė 2001 m. balandžio mėn. 25 d. Vilniuje. Palaidotas balandžio 29 d. Vilniaus Kalvarijų kapinėse.

Ona BARTUSEVIČIENĖ
Straipsnis publikuotas: „Vokietijos lietuvių bendruomenės Informacijos“
Nr. 2/614, 2024 liepa-rugpjūtis