Arkivysk. Liongino Virbalo SJ pamokslas Vilniaus arkikatedroje

Mieli tikintieji, mieli lietuviai,
artėjant šv. Kazimiero – Lietuvos Globėjo iškilmei vėl jį prisimename, meldžiamės prie jo kapo ir išsakome prašymus Dievui už mūsų Tėvynę bei jos žmones.
Šiandien, antrąjį gavėnios sekmadienį sekame Jėzų su mokiniais kopiantį į kalną. Evangelijoje pasakojama apie Petro, Jokūbo ir Jono nuostabą kai Jėzaus drabužiai tapo balti kaip šviesa, kai Jo dieviškumas prasiveržė pro žmogiškumą.
Šis pasakojimas skirtas ir mums. Krikščionio veidas turėtų atspindėti Kristaus šviesą, o Dievo artumas matytis, prasiveržti pro mūsų kasdienius darbus. Kaip kažkas sakė: didžiausias stebuklas nėra pamatyti šviesą danguje, bet būti šviesa kitiems žmonėms čia, žemėje. Kai leidžiame Jėzaus meilei paliesti mūsų širdis – nušvintame. Atsimainymas įvyksta, kai tėvai su meile rūpinasi savo sergančiu vaiku, kai žmogus atleidžia jį įskaudinusiam, kai pasirenkame dalintis gerumu, nors aplink tiek daug pykčio.
Petras norėjo pastatyti tris palapines ir pasilikti ant kalno. „Viešpatie, gera mums čia būti!“ Visi norime to paties – kad dvasinis džiaugsmas, ramybė ir šviesa tęstųsi amžinai. Tačiau Jėzaus atsimainymas jau ruošė mokinius kitam kalnui – Golgotai. Jėzus leido jiems išvysti savo šlovę, kad matydami Jį paniekintą, sumuštą ir mirštantį ant kryžiaus, savo širdyse išlaikytų tą šviesų prisiminimą, net jeigu neišdrįs pasilikti kartu. Dievo malonė neskatina pabėgti nuo tikrovės, o teikia jėgų grįžti į slėnį, į kasdienybę, į savo problemas ir ten nešti viltį. Kalnas skirtas vizijai, o slėnis – misijai.
Šiandien meldžiamės už lietuvius pasaulyje. Jau keliolika metų pirmąjį kovo sekmadienį, priartėjus šv. Kazimiero šventei, minime šią maldos dieną. Per pusantro šimto metų daug mūsų tautiečių išvyko iš Tėvynės ir įsikūrė kituose kraštuose. Bėgo nuo caro persekiojimų arba neturėjo galimybės pragyventi namuose, pasitraukė nuo visa naikinančios sovietinės okupacijos arba ieškojo geresnio gyvenimo. Kad ir kokios būtų priežastys, tiesa yra tokia, kad ženklus lietuvių skaičius gyvena užsienyje. Mūsų tikslas ne priekaištauti ar moralizuoti, o daryti viską, kad išvykusieji išlaikytų tikėjimą, liktų lietuviais, o dar geriau – grįžtų į Tėvynę
Paskutiniu metu materialinės sąlygos Lietuvoje gėrėja ir ačiū Dievui, kad kiekvienais metais daugiau lietuvių grįžta, negu iškeliauja. Tačiau koks kontrastas, kad kaip tik dabar šeimos turi mažiausiai vaikų. Gyvename neramiame ir įtampų pilname pasaulyje, nesiliaujant Rusijos agresijai prieš Ukrainą ir jos žmones, kai taika ir tautų sugyvenimas patiria neeilinius išbandymus ir jų atsiranda vis naujų. Šioje situacijoje reikia maldos. Meldžiamės, kad lietuviai brangintų šeimos artumą, vaikų juoką labiau už turto kaupimą. Meldžiamės, kad taika ir santarvė pasiliktų mūsų ir kiekvieno žemės gyventojo namuose.
Melsdamiesi nesiekiame informuoti Dievą apie savo problemas. Jis jas jau žino. Stojame į Dievo akivaizdą ir norime, kad Dievas mus pačius keistų. Kartais geriausia malda yra tiesiog tylus pasakymas: ‘Viešpatie, aš čia su visu tuo, kas yra mano širdies gelmėje’.
Melsdamiesi nenusiplauname rankų, tarsi sakytume „Pasimeldžiau ir dabar, Viešpatie, tu viską atliksi, o man nieko daugiau nebereikia daryti“. Kai meldžiuosi, parodau, kad man rūpi žmonės, matau, kas vyksta šalia manęs ir negaliu likti abejingas. Meldžiuosi už lietuvius pasaulyje, nes man jie brangūs, man brangi Lietuva.
­Savo malda apglėbiame visus lietuvius: nepriklausomai nuo pilietybės. ­Savo užtarimu norime Dievui patikėti suprantančius, kokią brangią dovaną jie gavo iš lietuvių tėvų – ir užmiršusius savo kilmę, nutolusius nuo bendratautiečių. ­Savo prašymu Dievui pavedame daug pasiekusius ir – niekam nežinomus.
Kreipiuosi į diasporoje gyvenančius lietuvius. Praturtinkite savo vaikus, suteikite jiems brangių dovanų. Tai įvyks, jei ugdysite juos, kaip lietuvius ir tikinčiuosius:
­- visi jų aplinkoje mokės anglų, vokiečių, prancūzų ar kitą kalbą, o jie dar daugiau – ir lietuvių;
­- visi pažins savo krašto istoriją – o jūsų vaikai dar daugiau: šios Europos dalies, kur nuo amžių yra Lietuvą, likimą;
­- visi remsis savo krašto patirtimi, o jūsų vaikai dar daugiau: lietuviška pasaulėjauta;
­- ir neužmirškime, kad visi esame šio pasaulio keleiviai, bet pažinę tikėjimą atveriame žvilgsnį į begalybės horizontą, kreipiamės į Dievą Tėvo vardu, Jėzų turime kaip savo Gelbėtoją.
Lietuvoje gyvenantiems ir ypač tiems, nuo kurių priklauso sprendimai, taip pat turi rūpėti kiekvienas lietuvis. Kiekvienas grįžtantis į Lietuvą tegul randa ir patiria visišką priėmimą, kaip priimamas dar vienas šeimoje gimęs vaikas: ne kaip konkurentas, o kaip džiaugsmo ir likimo dalininkas. Kai bet kuris lietuvis atvyksta į Lietuvą ir sako: čia noriu gyventi, kurti savo ateitį ir auginti vaikus – turi gauti kuo geresnį priėmimą ir lygias galimybes su kitais.
Išvykusiems lietuviams šv. Kazimieras buvo labai brangus. Tai rodo ir tas faktas, kad daugiau jo vardo bažnyčių pastatyta Amerikoje, negu Lietuvoje. Lietuviai būrėsi į Šv. Kazimiero parapijas, draugijas. Šiandien melsdamiesi už lietuvius pasaulyje, vėl kreipiamės į savo Tėvynės Globėją: šventasis Kazimierai, melskis už mus, savo globa lydėk visus mūsų brolius bei seseris ir rodyk jiems kelią į Tėvynę – žemiškąją ir dangaus.

2026 m. kovo 1 d. – Maldos už lietuvius pasaulyje diena
————

Photo: Diego Delso, CC BY-SA 4.0, via Wikimedia Commons (Cropped from original)