Velykos: Kennebunkportas – Bostonas – Hartfordas – Putnamas

Kiekvienas turime savo Velykų papročius ir lūkesčius. Dažniausiai jie susiję su vaikystės patyrimais, o taip pat priklauso nuo to, kaip esame įpratę švęsti šias šventes. Vis dėlto Velykos gali būti skirtingos kituose kraštuose ir kitokiomis aplinkybėmis.
Šios Velykų šventės man buvo ypatingos ir judrios.

Velyknaktį šventėme su lietuviais broliais pranciškonais jų vienuolyne Meino valstijoje Amerikoje. Mišių dalyviai – vietos katalikai, todėl pamaldos didelėje vienuolyno koplyčioje vyko anglų kalba. Velykinis šlovinimas – Exultet skambėjo lotyniškai, t.y. ta kalba, kuria jis ir buvo parašytas. Nebuvo krikštijamųjų, todėl kaip nurodo Mišiolas, negiedama ir Visų šventųjų litanija, nors daugelyje Lietuvos parapijų įprasta ir tokiais atvejais ją giedoti. Visa liturgija paprasta, be didelio iškilmingumo, bet labai rami ir perteikianti esminę Kristaus Prisikėlimo žinią. Ir kaip nesistebėti br. Jono, vadovavusio pamaldoms tvirtu balsu, puikia orientacija. Sunku patikėti, kad jam jau 92 metai! Galima tik džiaugtis ir dėkoti Dievui už ilgus vienuolinio gyvenimo ir kunigiškos tarnystės metus.

Pailsėjus svetingame pranciškonų vienuolyne – pusantros valandos kelionė į Bostono (Masačusetsas) lietuvių Šv. Petro bažnyčią. Čia buvo susirinkęs didžiausias lietuvių būrys. Nors bažnyčia įterpta tarp kitų namų, bet kaipgi šventė vyktų be Velykinės procesijos!? Teko eiti bažnyčios viduje, tarp suolų. Kaip paprastai būna Amerikos bažnyčiose – tarpai, ypač šonuose, visiškai siauri – vos vienam žmogui praeiti. Bet tai nekliudė keliauti procesijai su Švenčiausiuoju Sakramentu, skambant „Linksma diena mums nušvito“. Procesija kukli: žvakė, kryžius, Prisikėlusio Kristaus statula ir keletas vaikų su varpeliais. Tiems, kurie ne taip seniai atvyko iš Lietuvos, ji galėjo atrodyti daugiau negu kukli, bet kartu šis paprastumas kvietė pagalvoti apie esminius dalykus, o ne išorinį puošnumą. O tiems, kurie nėra matę Lietuvoje aplink bažnyčią vykstančių Velykų ryto procesijų ir girdėti skambančių varpų – tas kunigo ir patarnautojų „pasivaikščiojimas“ siaurais bažnyčios praėjimais gal nebuvo labai suprantamas, bet įnešė tam tikrą lietuvišką šventės koloritą. Amerikoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų katalikai neturi tokios tradicijos.

Labai gera matyti daug šilto parapijiečių rūpesčio. Tai ir bažnyčios papuošimas, Mišių giedotojų balsai palydint vargonų garsams, šlovintojų grupelės giesmės. Gražus ir tikslus tarnysčių pasidalinimas liturgijoje: skaitovai, Komunijos dalintojai, patarnautojai, aukų rinkėjai. Įsitraukia net ir mažiausieji. Kaip nesišypsoti, kai mamai grojant gitara, sūnelis laiko atverstas natas ir giesmių žodžius. Netrūksta ir tų, kas užfiksuoja pamaldų momentus, kad per visą savaitę galėtų vaizdais pasidalinti FB „St. Peter Lithuanian Parish“ paskyroje.

O po pamaldų – įprastas pasivaišinimas su šaltais ir šiltais patiekalais, naminiais tortais ir kava. Nuostabu, kaip žmonės suspėja ir vargonais groti, ir giedoti, ir organizuoti, ir dar valgiu pasirūpinti. Tikriausiai būtent todėl lietuviška parapija tebegyvuoja, nors jau senokai nebėra čia gyvenančio lietuvio kunigo. Parapija sujungta su kita ir jai vadovauja airių kilmės klebonas. Pradžioje jis stebėjosi – kam reikia tų visų lietuviškų pamaldų, skaitinių, giesmių? Juk visi supranta angliškai! Bet pamažu susipažino su lietuviškomis tradicijomis ir jos tapo suprantamesnės. O parapija jau prieš pora metų jau atšventė savo 120 metų gyvavimo sukaktį.

Bet Velykos tuo dar nesibaigė. Kelias vedė tolyn – į už poros valandų kelio esančią Konektikuto sostinę Hartfordą. Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta lietuvių ir ilgus metus jiems tarnavo. Deja, dabar vyksta Mišios tik anglų kalba, o lietuviai skaito skaitinius, gieda lietuviškas giesmes. Bendruomenė mažesnė ir nėra lengva jai išsilaikyti. Todėl gražios aktyviausių parapijiečių pastangos vis burti lietuvius, kviesti juos į šias pamaldas ir palaikyti bažnyčią. Nežinia, kokia bus jos ateitis, bet Velykos buvo gražios ir šviesios. Šį kartą be procesijos – juk jau popietė – bet su žvakes nešančių vaikų palydėjimu prie altoriaus. Vyresnieji Mišių dalyviai prisiminė laikus, kai bažnyčia buvo pilnutėlė ir virė lietuviška veikla. O iš jaunesnių tik vienas kitas šiek tiek mokėjo lietuviškai. Bet ir čia tarp jaunesnių chorisčių yra kas mokosi lietuviškai, leidžia sūnų į lituanistinę mokyklą ir atveda patarnauti. Tad Mišios vyko sklandžiai ir ramiai.

Salė po bažnyčios pastatu pernai atiduota kaip nakvynės namai benamiams – praėjusi žiema buvo ypač šalta. Gera, kad ir šiems žmonėms yra pagalba, bet lietuviai jau nebeturi kur susirinkti, o ir aplinka nebėra tokia tvarkinga. Tad pabendravimas po Mišių vyko pačioje bažnyčioje. Padaryta bendra nuotrauka, išrinkti ir apdovanoti gražiausių Velykinių margučių krepšeliai. Kaip miela, kad pačiais gražiausiais pripažinti jau daugiau kaip 90 metų turinčios lietuvės margučiai. Ji išlaiko seną tradiciją. Pamaldose dalyvavo iš Waterburio atvykusių lietuvių būrys. Praeitą sekmadienį Verbų šv. Mišios vyko tenai esančioje lietuvių bažnyčioje. Įdomu pabendrauti, kai prieina jau garbaus amžiaus žmonės ir angliškai sako: mano seneliai atvyko iš Lietuvos XIX amžiaus pabaigoje ir paskui lietuviškai prideda „ilgas metas“ – suprask, kad jie atkeliavo jau seniai. Nors kalbos neišlaikė, bet dalyvauja lietuviškose pamaldose, jiems rūpi Lietuva. Ir susijungia ilga istorija: kelios išeivių bangos, aktyvi Amerikos lietuvių veikla ir parapijos gyvenimas. Esame turtingesni ir stipresni palaikydami vieni kitus, atpažindami Lietuvos dalelę ir tolimame krašte.

Galiausiai paskutinis Velykų dienos etapas – dar valanda kelionės į Putnamą, pas Švč. M. Marikos Vargdienių seseris. Jų vienuolynas buvo stiprus ir reikšmingas lietuviško gyvenimo centras Naujojoje Anglijoje. Ir dabar jos maloniai priima ir pasirūpina viskuo, kas reikalinga tokioje misijų kelionėje lankant lietuvius. O svarbiausia – toliau ištikimai meldžiasi už Amerikos lietuvius ir jiems tarnaujančius kunigus. Tiesa, jau nebedaug čia gyvenančių seserų. Tad Velykų antrosios dienos Mišios vienuolyno koplyčiose – tylios ir ramios, su pora seserų, pora svečių, bet Prisikėlęs Viešpats ateina pas visus.

arkivysk. L. Virbalas, SJ