Arkivyskupas L. Virbalas SJ: išlaikyti tikėjimą ir lietuvybę svetur vis sunkiau

Tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos, bet viena bendra misija – išlaikyti lietuvybę ir tikėjimą.

Rugsėjo 7–9 dienomis Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko užsienio lietuvių sielovados kunigų susirinkimas. Šis tradicinis metinis renginys suburia kunigus ir kapelionus, dirbančius su lietuvių bendruomenėmis įvairiose užsienio šalyse. Susitikę kunigai aptaria kylančius sielovadinius sunkumus užsienyje, dalijasi gerąja praktika ir kartu meldžiasi.

Po šio susitikimo su dienraščio „Bernardinai.lt“ žiūrovais ir skaitytojais įžvalgomis dalijasi Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai arkivyskupas LIONGINAS VIRBALAS SJ.

Suprasti akimirksniu

• Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių sielovadai arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ pažymi, kad šimtams tūkstančių išeivių aptarnauti skiriama vos kelios dešimtys kunigų, o Lietuvos parapijoms vis sunkiau išleisti dvasininkus dirbti svetur dėl jų trūkumo tėvynėje.
• Po Nepriklausomybės atkūrimo išvykę iš Lietuvos tautiečiai (ypač Skandinavijos šalyse ar Airijoje) neturi tokio stipraus poreikio burtis į bendruomenes kaip pokario emigrantai, nes ryšys su tėvyne išlieka patogus, o vietinių lietuviškų struktūrų ir bažnytinių centrų nėra sukurta.
• Nepaisant sunkumų, išeivijoje vis dar gyva tvirto tikėjimo praktika – kai kurie lietuviai į šv. Mišias gimtąja kalba važiuoja po kelis šimtus kilometrų, o išlikusios lietuviškos parapijos JAV ar Jungtinėje Karalystėje tebeveikia kaip svarbūs tautinės ir dvasinės tapatybės židiniai.

Kas metus rengiamas ilgai lauktas susitikimas įvyko. Kaip šiandien atrodo bendras lietuvių katalikų bendruomenių žemėlapis? Kur šiandien sielovados poreikis didėja, o kur lietuviškos misijos po truputį traukiasi?

Padėtis – be abejo, labai dinamiška. Kartais juokauju: Lietuvoje dviem milijonams katalikų turime apie 600 kunigų. Į užsienį išvykusiems 600–700 tūkstančių lietuvių – kur kas mažiau: ten dirbančių kunigų yra keliolika, su nuvykstančiais iš Lietuvos – kelios dešimtys. Taigi, trūkumas didžiulis.
Kaip minėjau, situacija kinta. Atkūrus nepriklausomybę, didelės bendruomenės susikūrė Jungtinėje Karalystėje – dabar ten gyvena daugiau kaip 200 tūkstančių lietuvių. Airijoje ir Norvegijoje – per 50 ar net 60–70 tūkstančių, Vokietijoje – taip pat didžiulė bendruomenė. Mažesnėse Europos šalyse, kur tautiečių nėra tiek daug, vis tiek priskaičiuojama po dešimt ar daugiau tūkstančių lietuvių. Be abejo, tradiciškai nemažai jų yra už Atlanto.

Turbūt sutiksite, kad didžiausios problemos susijusios su naujosios emigracijos bangos tautiečiais?

Taip, bet ir šie žmonės emigracijoje jau gyvena 20–25 metus, užaugo jų vaikai. Tai nėra visai naujas dalykas, nors mes vis dar manome, kad tai nauja. Skandinavijos šalyse ir kitur – sunkiau, nes nebuvo sukurta struktūrų bei organizacijų, priešingai nei Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Kanadoje, kur yra lietuvių bendruomenės, parapijos, patalpos susirinkti. Todėl tose šalyse mažiau organizuotumo ir suinteresuotumo, nes iš Norvegijos, Švedijos, Airijos ar Jungtinės Karalystės galima sėsti į lėktuvą ir per dvi tris valandas pasiekti Lietuvą.
Dabar poreikis ar troškimas būti kartu tarsi yra mažesnis nei tų, kurie išvyko po karo, neturėjo jokio ryšio su Lietuva ir kuriems reikėjo kurti gyvenimą ten. Padėtis tikrai labai pasikeitusi.

Kaip Bažnyčia stengiasi išlaikyti ryšį su jaunimu, kuriam lietuvių kalba ir papročiai dažnai jau nėra pirminė tapatybės dalis?

Tėvų perduota lietuvių kalba dažnai būna skurdesnė, žmonėms sunkiau bendrauti lietuviškai. Bažnyčios pajėgumai – labai riboti. Sielovada rūpinasi kunigai, gyvenantys vietoje – Londone, Vokietijoje (Vasario 16-osios gimnazijoje), Romoje ir kitur. Jie gali nuolat palaikyti ryšį su lietuviais ir jaunimu. Kitur būna tik atvykstantys, pavyzdžiui, į Norvegiją, Daniją, Nyderlandus, kunigai.
Dažniausiai bendraujama šeštadieninėse mokyklose. Tiesioginis ryšys atsiranda tada, kai tėvai nori, kad vaikai pasirengtų Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimo sakramentui. Ieškoma būdų: arba vietos lietuvis, pasirengęs ir pajėgus, bendrauja ir ruošia vaikus, arba atvykstantis kunigas organizuoja užsiėmimus bei susitikimus. Tai labai priklauso nuo vietos sąlygų.

Minėjote kunigų skaičių Lietuvoje ir išvykstančius į misijas. Lietuvos vyskupijoms lengva išleisti dvasininkus dirbti svetur? Ar čia jų netrūksta?

Labai sunku. Tačiau gyvenimas koreguoja mūsų prioritetus ir galimybes. Jau dabar įprasta, kad mažesnėse kaimo vietovėse kunigas aptarnauja dvi, tris ar net keturias parapijas. Miestuose dėl didelio tikinčiųjų ir mokyklų skaičiaus dvasininkų taip pat trūksta.
Ateityje neišvengiamai vienam kunigui teks aptarnauti daugiau kaimiškųjų parapijų. Galbūt jau dabar vertėtų nukreipti pajėgius kunigus ten, kur aktualiausia – jaunimo, studentų ar užsienio lietuvių sielovadai. Galbūt nebepajėgsime kiekvienoje parapijoje aukoti šventųjų Mišių kiekvieną sekmadienį – gal jos vyks kas antrą sekmadienį arba kas mėnesį. Tai jau matyti kitose šalyse ir pagal dabartines tendencijas neišvengiamai ateis ir į Lietuvą.

Ekscelencija, Jūs lankote tautiečius įvairiuose pasaulio kraštuose. Kokių pagrindinių dvasinių ir socialinių sunkumų jie patiria? Ar į kunigą kreipiamasi tik dėl tradicinių apeigų – krikštynų, vestuvių, kitų sakramentų, ar ieškoma ir gilesnio dvasinio palaikymo?

Ten, kur kunigas gyvena vietoje, į jį kreipiamasi dažniau, nes žmonės jį pažįsta, gali bet kada pasiekti. Šeimoje ar gyvenime kilus sunkumams, ieškoma pokalbio, patarimo, o kartais – ir paprastos materialios pagalbos.
Jeigu kunigas gyvena Lietuvoje ir atvyksta geriausiu atveju kartą per mėnesį ar du kartus per metus, tokio ryšio nėra. Tada pagalbos dažniau ieškoma vietinėje parapijoje. Užsienyje gyvenančio žmogaus tapatybė yra dvejopa: jis atsineša lietuvių kalbą, papročius, tikėjimo tradicijas, bet kartu jau daug metų gyvena kitoje šalyje ir jos kultūroje. Jam ne visuomet lengva pritapti naujoje parapijoje, nors visada raginame: jei nėra lietuviškų Mišių, įsitraukite į vietos parapijos gyvenimą.

Arkivyskupe, ko Bažnyčia ir visuomenė Lietuvoje galėtų pasimokyti iš mūsų tautiečių užsienyje? Sutikite, kad ten, kur sunkiau, ir patirtis kitokia?

Akivaizdus pavyzdys: Lietuvoje vargu ar kas važiuotų dvi valandas į sekmadienio Mišias, o užsienyje taip būna. Gal ne dauguma, bet važiuoja.
Svetur noras pažinti vienam kitą ir bendrauti yra didesnis. Ypač senesnėse parapijose JAV, Kanadoje ar Londone. Žmonės ten renkasi ne tik į pamaldas – šalia vyksta choro, šokių švenčių repeticijos, skautų užsiėmimai, šeštadieninės mokyklos.
Aišku, yra ir tokių, kurie visiškai atsiriboja nuo lietuvių bendruomenės ir veiklos. Paveikslas nėra vienareikšmis – kaip ir Lietuvoje, žmonių yra labai įvairių.

Minėjote, kad į Mišias kartais važiuojama po kelis šimtus kilometrų. Kaip pavyksta pasiekti žmones, gyvenančius toli nuo didžiųjų miestų?

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje du dirbantys lietuviai kunigai turi dar dešimt misijų. Sekmadienį vienas kunigas lieka Šventojo Kazimiero parapijoje Londone, o kitas važiuoja 200–300 kilometrų į kitus miestus, kur iš anksto sutartoje bažnyčioje aukojamos lietuviškos Mišios.
Panašiai yra ir JAV. Be žinomų centrų – Čikagos, Detroito, Los Andželo, Niujorko, – lietuvių bendruomenės pradėjo burtis Atlantoje, Floridoje, Kolorade, Portlande, Sietle, San Diege. Kunigas stengiasi juos aplankyti, arba patys žmonės kreipiasi prireikus aptarnauti ligonius, lietuviškai atlikti laidotuvių apeigas.

Jūsų akimis, kas labiausiai slegia tautiečius svetur: vienatvė, tėvynės ilgesys, o gal specifinės gyvenimo sąlygos? Kaip tikėjimas padeda tai išgyventi?

Bendraujant su vyresniąja karta, atvykusia po karo, jaučiamas vienišumas – vaikai gyvena kitur, draugų mažėja, sveikata nebeleidžia daug bendrauti.
Neseniai išvykę lietuviai dažnai sako, kad niekada nesijaus šimtu procentų priimti ar pritapę šalyje, į kurią atvyko. Jų vaikai, gimę ar užaugę ten, jau yra tos šalies piliečiai, o atvykusiems suaugusiesiems vis tiek išlieka tam tikras barjeras.

Ar lietuviška parapija užsienyje šiandien vis dar yra tikybinis ir tautinis centras?

Taip, tik parapijų teliko labai mažai. Bažnyčias, kuriose sumažėjo lietuvių, perėmė vietos vyskupijos. Išlikusios lietuviškos parapijos, pavyzdžiui, Čikagoje, Lemonte, Los Andžele, Detroite, tikrai yra bendruomenės centrai. Mažesnėse bendruomenėse, kur dvasininkas tik atvyksta, susitikimai ar lituanistinės mokyklos dažnai keliami į kitas patalpas.

https://www.bernardinai.lt/arkivyskupas-l-virbalas-sj-islaikyti-tikejima-ir-lietuvybe-svetur-vis-sunkiau