Vedamieji

Mieli lietuviai, tegul šis laiškas pasiekia visus lietuvius – gyvenančius Tėvynėje ir pasklidusius po įvairias pasaulio šalis. Mus suvienija viena Lietuva, kurią branginame, mylime ir už kurią meldžiamės. Prasminga, kad Maldos už lietuvius pasaulyje diena susijusi su Šv. Kazimiero – Lietuvos Globėjo švente. Šiais metais minime 540 metų nuo jo mirties. Prieš keturis dešimtmečius Lietuvoje dėl okupantų suvaržymo kukliai paminėtas, bet užsienio lietuvių garsiai švęstas šventojo jubiliejus ugdė katalikišką sąmoningumą ir palaikė siekį išlaisvinti Tėvynę. Tai vėl mums primena, koks svarbus visų tautiečių aktyvumas ir vienybė, kad ir kur gyventume.

Per dykumą Dievas veda mus į laisvę Brangūs broliai ir seserys! Kai mūsų Dievas apsireiškia, jis skelbia laisvę: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2). Taip prasideda Mozei ant Sinajaus kalno duotas Dekalogas. Žmonės puikiai supranta, apie kokį egzodą Dievas kalba: vergovės patirtis vis dar įspausta jų kūne. Tauta dykumoje gauna Dešimt žodžių kaip kelią į laisvę. Mes juos vadiname „įsakymais“, pabrėždami stiprią meilę, kuria Dievas ugdo savo tautą. Tai iš tiesų galingas kvietimas į laisvę.

„Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Nuo pat pradžių Dievas, kuris yra meilė, sukūrė žmogų bendrystei, įrašydamas į jo būtį santykių plotmę. Mūsų gyvenimo, formuojamo pagal Trejybės paveikslą, pašaukimas visapusiškai realizuojamas per draugystės ir tarpusavio meilės santykių dinamiką. Esame sukurti būti kartu, o ne vieni. Kaip tik todėl, kad šis bendrystės planas taip giliai įrašytas žmogaus širdyje, mus gąsdina apleistumo ir vienatvės patirtis, ji yra skausminga ir atrodo net nežmoniška. Ta patirtis dar labiau išryškėja išgyvenant trapumą, netikrumą ir nesaugumą, kurie dažnai atsiranda prasidėjus kokiai nors sunkiai ligai.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis (1871–1927) – Naujųjų laikų lietuvių palaimintasis. Kunigų marijonų kongregacijos atkūrėjo, Vilniaus vyskupijos ordinaro ir apaštališkojo vizitatoriaus Lietuvai vienuoliškas bei ganytojinis šventumas skleidėsi tautinės neapykantos ir ankstyvųjų bolševizmo iššūkių įkaitintoje aplinkoje. Matulaitis beatifikuotas 1987 m., švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį. Jo palaikai ilsisi Marijampolės Mažosios bazilikos koplyčioje. Čia liepos pradžioje rengiamas atlaidų aštuondienis, o visa Bažnyčia palaimintąjį mini sausio 27 dieną. Pal. Jurgio Matulaičio gyvenimas 1871 m. gimęs Suvalkijos ūkininko šeimoje, dešimties metų likęs našlaitis, Matulaitis mokėsi Kelcų bei Varšuvos kunigų seminarijose, baigė Sankt-Peterburgo Katalikų dvasinę akademiją. 1898 m. įšventintas kunigu, jis netruko pagarsėti kaip vienas pažangiausių ir gabiausių Lietuvos bei Lenkijos dvasininkų. Matulaitis pradėjo šiuose kraštuose skleisti Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą, Leono XIII enciklikos Rerum novarum mintis. 1905–1909 m. jis įsteigė krikščionių darbininkų sąjungą, Varšuvoje bei Vilniuje dvasininkams ir inteligentams organizavo socialinius kursus, buvo pirmasis Dvasinės akademijos sociologijos profesorius. 1909 m. Matulaitis pasiryžo atkurti bei reformuoti dėl carinio persekiojimo nunykusią Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Kunigų Marijonų kongregaciją, 1911–1927 buvo jos generolas. Jis įsteigė ir dvi moterų vienuolijas – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją bei Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregaciją. Matulaitis formavo Naujųjų laikų sąlygas atitinkančias vienuolijas. Jos turėjo pasižymėti aktyvia dvasine bei…

Gyriaus ir padėkos litanija iš 2024 m. skirtų ekumeninių maldų Būk pašlovintas, Viešpatie, Tu įkvėpei savo meilę į mūsų širdis, kad niekada neprarastume vilties. Savo meile Tu išlaisvinai mūsų gyvenimą iš baimės ir gydai mūsų sužeistas bei įskaudintas širdis. Būk pašlovintas už visus vyrus ir moteris, sėjančius meilę bei viltį tarp arti jų esančių žmonių visame pasaulyje.

Adventas – tai metas, kai reikia gilintis ir dar labiau įvertinti tai, ką Dievas mums davė per savo Sūnų. Niekada tinkamai neatsiliepsime mūsų Viešpačiui, jei liksime paviršutiniški. Neįvertinsime Jo dovanų, kol jų nepanaudosime. Niekada nesuprasime Evangelijos, jei nesistengsime ja gyventi. Niekada nepažinsime Jėzaus, jei visko, ką statėme aukščiau už Jį, nepastumsime žemyn, būdami pasirengę visai atsisakyti, jei Jo apšviesti pamatysime, kad tai klaidinga ar žalinga.

Būti dėkingiems už gerus mūsų gyvenimo dalykus yra lengva, bet dėkoti už visą gyvenimą – tiek gerą, tiek blogą, tiek džiaugsmingą, tiek liūdną, tiek pasisekusį, tiek nesėkmingą, – reikia daug dvasinių pastangų. Vis dėlto iš tiesų dėkingi žmonės esame tik tada, kai dėkojame už viską, kas atvedė į dabartinę akimirką. Kol savo gyvenimo įvykius ir sutiktus žmones skirstome į tuos, kuriuos norėtume prisiminti ir kuriuos mieliau pamirštume, negalime teigti, kad mūsų esybės pilnatvė yra Dievo dovana, už kurią turime dėkoti. Nebijokime pažvelgti į viską, kas mus atvedė į dabartinį momentą ir tikėkime, kad netrukus įžvelgsime vedančią mylinčio Dievo ranką.Henri J. M. Nouwen

Šv. Mišios meldžiantis už prel. E. Putrimą lapkričio 15 d. 11 val. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje; lapkričio 26 d. 11 val. Toronto Prisikėlimo bažnyčioje. Būk maloningas, Viešpatie, ir išklausyk mūsų maldas už tavo tarno kunigo Edmundo išganymą; ištikimai tavo vardui žemėje tarnavęs, tegul su šventaisiais amžinai džiaugiasi danguje. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžių amžius.

Stovime priešais Tave, Šventoji Dvasia, susirinkę Tavo vardu. Tik Tu viena mus veski, tebūna mūsų širdys Tavo namai; parodyk mums kelią, kuriuo turėtume eiti, ir pamokyk, kaip jį įveikti. Esame silpni ir nuodėmingi; neleisk mums skleisti netvarkos. Neleisk, kad mus klaidingu keliu vestų neišmanymas ar kad šališkumas turėtų įtakos mūsų veiksmams. Leisk Tavyje rasti mūsų vienybę, kad kartu galėtume keliauti į amžinąjį gyvenimą, nenuklysdami nuo tiesos kelio, nuo to, kas teisinga. Viso to prašome Tavęs, kuri veiki visada ir visur, kartu su Tėvu ir Sūnumi per amžių amžius. Amen.