Pamirštoji lietuvių žemė: lietuvių pėdsakai Pensilvanijoje (I)

Pensilvanija – pamirštoji lietuvių žemė

Pensilvanija, kadaise buvusi viena svarbiausių lietuvių emigrantų krypčių Amerikoje, šiandien dažnai lieka nuošalyje. Kažin, ar daug kas iš per paskutiniuosius kelis dešimtmečius į JAV nuvykusių lietuvių yra ten apsilankę? Man pačiam, po daugelio kelionių už Atlanto aplankius Rytų ir Vakarų pakrantes, Floridą ir, žinoma, Čikagą, reikėjo atrasti tas vietas, kuriose XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje apsigyveno dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių lietuvių. Šis kraštas daugeliui jų tapo naująja tėvyne. Čia jie kūrėsi, dirbo ir pasiliko. Jų vaikai, dar mokėję lietuviškai, ilgainiui išsiskirstė po visą Ameriką, o didelė dalis palikuonių ištirpo daugiatautėje šalyje.

Kiti, kiek padirbėję ir susitaupę lėšų, grįždavo į Lietuvą, pirkdavo žemę ir imdavosi ūkininkauti, kol viską sugriovė sovietų valdžia. Tam tikra prasme Pensilvanija, tiksliau – joje dirbę lietuviai, dažnai vadinti „grinoriais“, prisidėjo prie to, kad Lietuvoje rastųsi ne vienas klestintis ūkis. Grinorių vardas taikytas pirmosios bangos, maždaug 1869–1915 m., lietuvių emigrantams. Dažniausiai aiškinama, kad jis kilo iš angliško žodžio greenhorn, reiškiančio „naujoką“, „nepatyrusį žmogų“. Tai buvo daugiausia neturtingi valstiečiai, dažnai nemokėję anglų kalbos, dirbę sunkiausius darbus – skerdyklose, anglių kasyklose ir kitur – todėl vietinių akyse atrodė kaip „žali“ atvykėliai.

Iš Lietuvos – ieškoti geresnio gyvenimo

Lietuviai, kaip ir kiti europiečiai, emigravo dėl įvairių priežasčių: vieni traukėsi iš Rusijos imperijos po 1863 m. sukilimo, kiti bėgo nuo priverstinės tarnybos caro kariuomenėje, tačiau dažniausiai žmonės tiesiog ieškojo geresnių gyvenimo galimybių, kurių tėviškėje buvo sunku tikėtis. Sakoma, kad didelė šios emigracijos bangos dalis kilo iš Suvalkų gubernijos. Atvykę ir įsikūrę žmonės kviesdavo draugus bei gimines. Kartais nutikdavo ir visai nepaprastų istorijų.

Vienas vyras, atvykęs į Ameriką, darbo rado Vakaruose. Įsikūręs jis nusiuntė „šipkartę“ merginai, su kuria draugavo, kad ir ji atvyktų. Tačiau per tą laiką ji spėjo ištekėti. Ką daryti? Tėvas turėjo daugiau dukterų, tad šipkartę atidavė kitai, dar netekėjusiai. Taip mergina vietoj savo sesers iškeliavo į naująjį pasaulį. Ji nemokėjo anglų kalbos, o atplaukusi dar turėjo pervažiuoti visą šalį iš Rytų į Vakarus. Kelionei pasirūpino ne tik dolerių, bet ir lapą su surašytais miestų pavadinimais. Atvykusi į vieną vietą, ji nuplėšdavo jau įveiktą pavadinimą ir rodydavo kitą, kad žmonės padėtų susigaudyti, kur keliauti toliau. Taip ir pasiekė tikslą. Galima tik įsivaizduoti to vyro nuostabą, kai vietoj lauktos mylimosios pamatė jos seserį. Tai beveik biblinė istorija, primenanti Jokūbą, kuris svetimame krašte tarnavo septynerius metus, kad gautų Rachelę, o gavo jos seserį Lėją, nes tėvas norėjo pirmiau ištekinti vyresnę dukterį (plg. Per 29, 15–30). Vis dėlto lietuvis vedė tą, kuri atvažiavo ir abu gražiai gyveno. Po daugelio metų susitiko tos, kuri buvo kviesta ir tos, kuri iš tikrųjų atvyko, palikuonys.

Sunku pasakyti tikslius skaičius, kiek lietuvių iškeliavo už Atlanto. Iki 1899 m. JAV imigracijos statistikoje jie nebuvo skaičiuojami atskirai ir dažnai būdavo registruojami kaip lenkai, rusai ar kitų tautybių žmonės. Istorikų vertinimu, iki to laiko į Ameriką galėjo atvykti apie 50 tūkstančių lietuvių. 1899–1914 m., kai lietuviai jau pradėti fiksuoti kaip atskira tautybė, į JAV jų atvyko daugiau kaip pustrečio šimto tūkstančių. Tai buvo reikšminga tautos dalis.

Lietuvius vienijusi šventė

Didelį lietuvių skaičių Pensilvanijoje liudijo ir ten rengiamos Lietuvių dienos. Sakoma, kad į jas susirinkdavo net keliolika tūkstančių žmonių. Šenandoa (Shenandoah) lietuvių muziejuje saugomi Lietuvių dienų rengimo protokolai nuo 1917 metų. Tarp jų įklijuotoje 1939 m. lietuviško laikraščio iškarpoje, minint jau 25-ąjį renginį, rašoma:

„Pirmoji Lietuvių Diena įvyko Lakeside Parke, arti Mahanoy City, Pa., rodos, liepos (July) mėnesyje, 1915 metais. Kun. Vincas Dargis, tuo laiku buvo Šv. Juozapo parapijos klebonu, Mahanoy City, ir jis pradėjo Lietuvių Dieną. Jam padėjo uolūs ir darbštūs asmenys iš Šv. Juozapo parapijos, Mahanoy City. Tikslas tos dienos buvo Nukentėjusiems nuo karo lietuviams šelpti.“

Vėliau šios dienos dažniausiai būdavo rengiamos per Žolinę. Kadangi tai buvo nedarbo diena, žmonėms būdavo lengviau susirinkti. Šventė suteikdavo progą lietuviams iš įvairių vietovių ir parapijų susitikti, pasimatyti, pabendrauti. Per šias dienas surinktos lėšos, pagal išankstinį susitarimą, būdavo skiriamos įvairioms lietuviškoms iniciatyvoms remti.

Lietuvių dienų tradicija išliko iki šiol, nors dabar į ją susirenka gerokai mažiau dalyvių. Šiuos renginius organizuoja Lietuvos vyčiai. Tai Amerikos lietuvių katalikų organizacija, įkurta 1913 m., siekusi suvienyti JAV gimusią ir augančią lietuvių kilmės jaunuomenę, stiprinti jų tikėjimą, išlaikyti lietuvių kalbą, kultūrą bei tautinius papročius.

Kasyklos – lietuvių darbas ir kančia

Amerika daugeliui asocijuojasi su gerove, tačiau atvykusiems čia XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje ji dažnai reiškė labai sunkų darbą. Daugelis lietuvių pradėjo dirbti Pensilvanijos kasyklose, kur buvo kasamas antracitas – aukščiausios kokybės akmens anglis, turinti mažai priemaišų. Ji kieta, juoda, blizgi, dega lėčiau ir švariau nei paprastos akmens anglys, tačiau išskiria daug šilumos. XIX a. pramonės revoliucijos laikais anglis tapo itin reikalinga, o Pensilvanijos regionas turi vienas didžiausių antracito atsargų pasaulyje. Dėl to čia kūrėsi vis daugiau kasyklų, kurioms reikėjo darbininkų. Iš įvairių Europos šalių plūdo uždarbio ieškoję emigrantai, bet patekę į šį kraštą jie susidurdavo su pragariškomis darbo sąlygomis. Tamsiose šachtose, su menkomis lempelėmis, vos nušviečiančiomis kelis žingsnius į priekį, jie su primityviais įrankiais kasdavo anglį. Dulkės ne tik įsigerdavo į odą, bet ir skverbdavosi į plaučius. Užmokestis būdavo mokamas tik už iškastą anglies kiekį, o šachtos paruošimas, uolienos prakirtimas iki anglies gyslos, buvo pačių darbininkų rūpestis, už kurį negaudavo nė cento. Maža to, tekdavo mokėti net už įrankių nuomą. Nuolatinį pavojų kėlė metano dujos ir jų sprogimo grėsmė, o susižeidus pagalbos beveik nebuvo iš kur tikėtis.

Dirbdavo ir vaikai. Mažiausieji iš iškastos anglies rinkdavo uolienas ar medžio atplaišas, kiek vyresni šachtose vedžiodavo mulus, traukiančius anglies vežimus į paviršių. Pasakojama, kad šachtų savininkai kartais labiau vertindavo jiems priklausančius gyvulius negu pačius angliakasius: žuvusį ar susirgusį darbininką buvo nesunku pakeisti kitu, laukiančiu darbo.

Ši nežmoniška situacija kėlė darbininkų protestus. Kruviniausiu šios kovos puslapiu tapo Letimerio skerdynės (angl. Lattimer massacre), įvykusios 1897 m. rugsėjo 10 d. netoli Hazletono. Apie 400 neginkluotų Rytų Europos imigrantų, daugiausia lietuvių, lenkų ir slovakų angliakasių, surengė taikią eiseną į Letimerio kasyklą, siekdami paraginti tenykščius darbininkus prisijungti prie streiko dėl pasibaisėtinų darbo sąlygų. Juos pasitikęs ginkluotas šerifo ir prižiūrėtojų būrys, kilus sumaiščiai, atidengė ugnį į besitraukiančius protestuotojus. Žuvo 19 angliakasių, o virš 50 buvo sužeista. Nors šaudę asmenys teisme buvo išteisinti, šis įvykis tapo lūžio tašku: parodė imigrantų ryžtą kovoti už savo teises ir paskatino juos įsitraukti į JAV profesinių sąjungų veiklą.

Šiek tiek įsivaizduoti tą epochą padeda vienoje iš buvusių šachtų įrengtas muziejus. Ši šachta buvo uždaryta 1972 m., o po dvidešimties metų nedidelė dalis iš keturių jos aukštų pritaikyta lankytojams. Vis dėlto dabartinis vaizdas jau atspindi vėlesnius, po XX a. ketvirtojo dešimtmečio, pagerinimus, kai buvo įvesta elektra, įrengtas apšvietimas, atvestas vanduo, pradėti naudoti geresni įrankiai ir net atsirado savotiškos „ligoninės“ – saugus, šildomas kambarys su lova ir vaistais susižeidusiems angliakasiams. Tačiau net ir toks vaizdas išlieka slogus: drėgni, siauri koridoriai, ankšti praėjimai, „urvai“, vedantys prie vietos, kur buvo kasama anglis ir ji byrėdavo į šalia pastatytą vagonėlį. Taigi į Ameriką atvykusių emigrantų nelaukė lengvas uždarbis, o dažnai labai sunkus ir pavojingas darbas.

(Laukite tęsinio)

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

•