Pamirštoji lietuvių žemė: kapinės ir saugoma atmintis (IV)

Kapinės pasakojančios istoriją

Lietuviai Pensilvanijoje gyveno, dirbo ir mirė. Dažnai – per anksti, palaužti sunkaus darbo kasyklose, nors, žinoma, būdavo ir sulaukusių garbingo amžiaus. Amerikoje įprasta, kad parapijos turėtų savo kapines. Atsiradus lietuvių parapijoms, jos įsigydavo žemės ir savoms kapinėms. Slėniuose išsidėsčiusiuose miesteliuose dažniausiai nebuvo tam tinkamos vietos, todėl kapinės dažnai būdavo įrengiamos toliau, ant kalvų. Jei miestelyje veikė kelios katalikų parapijos, kiekviena jų turėdavo savo skyrių – tarsi atskiras kapines, dažnai atskirtas net tvirtomis akmeninėmis tvoromis.

Kapinės šiandien turbūt yra akivaizdžiausios Pensilvanijos lietuvių liudytojos. Jose gausu akmeninių paminklų, tačiau pagal Amerikos tradiciją, nėra antkapių. Vieni paminklai dideli ir įspūdingi, kiti kuklesni, o kai kur tėra tik akmeninė plokštė pievoje su iškaltu vardu. Stebina, kad neturtingi emigrantai savo mirusiesiems statė solidžius paminklus. Tai iš dalies paaiškina anuomet veikusi savišalpa: žmonės telkėsi į draugijas (anuomet jos vadinosi „draugystės“), kas mėnesį mokėdavo įnašus, kad gautų pagalbą susižeidę ar netekę darbo. Mirus vyrui, išmoka atitekdavo žmonai. Sakoma, kad beveik viskas būdavo išleidžiama laidotuvėms ir paminklui. Moteris su vaikais dažnai likdavo be pragyvenimo šaltinio ir būdavo priversta labai greitai vėl tekėti – kartais vos kelioms dienoms praėjus po laidotuvių. Vyrų netrūko, nes iš Lietuvos jų atvykdavo dirbti daugiau, tad jie ieškodavo žmonų. Kitas daug išlaidų pareikalaujantis įvykis būdavo vestuvės. Tai vaizdingai aprašo Uptono Sinclairio romanas „Džiunglės“, pasakojantis apie XX a. pradžios lietuvių emigrantų gyvenimą ir darbą Čikagos skerdyklose.

Paminklų užrašai

Įdomu, kad ant lietuvių kapų galima rasti pačių įvairiausių lietuviškų pavardžių atmainų. Vienos išliko beveik tokios pačios kaip Lietuvoje, tik jų rašyba įvairuoja, nes XIX a. pagal anuometinį paprotį vietoj „š“ ar „č“ dažnai vartota lenkiška forma „sz“ ir „cz“. Kitos pavardės daugiau ar mažiau iškraipytos, sutrumpintos, pakeistos. Dar kitos tiek nutolusios nuo pirminės formos, kad, nežinodamas, nė neįtartum lietuviškos kilmės. Ant paminklų prie vardų neretai pažymėta „vyras“, „žmona“ ir panašiai – tai būdinga ir kitų tautybių kapinėms.

Mažus kūdikius dažnai laidodavo ne šeimos kape, o atskiroje vietoje. Kartais jiems būdavo skirtas bendras paminklėlis, o vienose lenkų parapijos kapinėse teko matyti daugybę angelais puoštų paminklų. Ant kai kurių neseniai padėti rožiniai. Matyt, ir dabar tikima, kad kūdikiai, lyg angelai danguje, melsis už savo šeimos palikuonis. Ant kai kurių paminklų pažymėta ir vieta, iš kurios velionis buvo kilęs. Kaip ir Lietuvoje, pasitaiko prašymų būsimiesiems kapų lankytojams pasimelsti už palaidotą žmogų.

Žmonių ir jų kapų likimai

Nors paminklų akmenys dažnai gerai išsilaikę, daugelis jų neturi tvirto pamato, todėl per ilgą laiką kai kurie išvirto net ir gerai prižiūrimose kapinėse. Yra ir nuošaliai likusių nedidelių lietuvių kapinaičių, kurių jau niekas nebeprižiūri. Kartais jas sunku net surasti – prie jų veda tarp medžių vingiuojantis siauras keliukas. Būtent tokiose Plimuto lietuvių kapinėse palaidotas kun. Aleksandras Burba. Jam pastatytas įspūdingas paminklas, kurio kitoje pusėje iškaltas įrašas: „Užsitarnavusiam tautiečiui – Lietuviai.“ Ne vienose kapinėse teko matyti ir kunigams skirtų paminklų – tiek atskirų, tiek bendrų, žyminčių vietą, kur palaidoti keli lietuviai kunigai.

Tautinė lietuvių bažnyčia taip pat turėjo savo kapines. Išnykus jos parapijoms, šios kapinės pamažu apaugo krūmais ir medžiais. Jokiai parapijai nepriklausę lietuviai, anuomet vadinti „laisvamaniais“, irgi turėjo savo kapines, priklausiusias įvairioms draugijoms. Lietuviams iš Pensilvanijos išsisklaidžius po visą Ameriką, sunyko ir šios draugijos, tad nebeliko kam prižiūrėti lietuvių kapų.

Sugrįžimas prie ištakų

Jau šešerius metus Portlande gyvenantis Vilius Žalpys organizuoja Amerikos lietuvių kilmės jaunimą tvarkyti apleistų kapinių. Tai projektas „Šaknys“ – Pensilvanijoje ir kitose JAV vietose jaunuoliai per savaitės trukmės ekspediciją ne tik tvarko apleistas lietuvių emigrantų kapines – valo teritorijas, atstato paminklus, žymi ir dokumentuoja kapus, – bet ir gyvai susipažįsta su XIX–XX a. lietuvių išeivijos istorija, jų gyvenimu bei likimais. Taip siekiama išsaugoti nykstantį lietuvišką paveldą JAV, ypač Pensilvanijos anglies regione, kur kadaise gyveno gausios lietuvių bendruomenės, tačiau šiandien daugelis jų paliktų kapinių yra apleistos ar pamirštos. Lankydami istorines vietas, susitikdami su vietos lietuvių palikuonimis jaunuoliai geriau suvokia ir savo lietuvišką kilme.

Projektas „Šaknys“ gimė įkvėptas iniciatyvos „Misija Sibiras“, kai lietuviai vykdavo į tremties vietas Sibire tvarkyti ten išlikusių lietuvių kapų. Vienur buvo prievartinė tremtis, kitur – gyvenimo aplinkybių paskatinta emigracija. Tačiau abiem atvejais lieka kapai tų, kurie nebegrįžo. Todėl šiandien jauni lietuviai vyksta į Pensilvaniją valyti kapinių, tvarkyti lietuvių paminklų, saugoti atminties ir pažymėti vietų, kuriose mūsų tautiečiai gyveno, dirbo, svajojo apie toli likusią Tėvynę ir galiausiai mirė. Esame atsakingi už tai, ką paveldėjome, ir už tai, ką turėsime perduoti kitoms kartoms. Tik gerbdami lietuvišką paveldą galėsime geriau suprasti, kas esame. Kapinės ir užrašai ant jų lieka kaip praeities ženklai, tačiau gyvą lietuvišką dvasią išsaugos tik dabarties bendruomenių ir parapijų veikla.

————–

Nuoširdžiai dėkoju Viliui Žalpiui už aprodymą tų vietų, kuriose gyveno pirmosios bangos lietuvių emigrantai. Buvo svarbu ir reikšminga susipažinti su jų palikuonimis ir aplankyti jų statytas bažnyčias bei išlikusias kapines. Kažkur ten kelis metus anglies kasyklose dirbo ir mano senelis – Lionginas Gintautas, atvykęs į Ameriką 1905 metais, o vėliau grįžęs į Lietuvą.

Žinoma, per pora dienų pavyko aplankyti tik nedaugelį Pensilvanijos vietovių. Net ir vadinamame anglies regione jų yra kur kas daugiau, jau nekalbant apie Pitsburgą (Pittsburgh) ir jo apylinkes. Labai svarbus pažinimo šaltinis apie tas vietas yra 1977 m. išleista Vlado Būtėno knyga „Pennsylvanijos angliakasių Lietuva“ su Algimanto Kezio nuotraukomis ir Elenos Bradūnaitės užrašytais lietuvių prisiminimais. Deja, dauguma parapijų ir lietuviškų centrų, kurie anuomet dar buvo gyvi, dabar jau nebėra. Bet matyti vilties ženklų, kai atminimas ne tik išsaugomas, bet ir atgaivinamas. Prieš kelis dešimtmečius knygoje aprašytos Plymoutho kapinės buvo apaugę krūmais ir su išvartytais paminklais. Dėka projekto „Šaknys“ dabar jos sutvarkytos, išlikę paminklai atstatyti, o užrašas prie vartų mena senuosius lietuvių emigrantus ir jų įkurtą Šv. Kazimiero bažnyčią. Tegul ir šio straipsnio eilutės būna atminimo ir pagarbos ženklas mūsų tautiečiams.

Pirmoji straipsnio dalis: Lietuvių pėdsakai Pensilvanijoje
https://sielovada.org/pamirstoji-lietuviu-zeme-lietuviu-pedsakai-pensilvanijoje-i/

Antroji straipsnio dalis: Kultūriniai ir dvasiniai pėdsakai
https://sielovada.org/pamirstoji-lietuviu-zeme-kulturiniai-ir-dvasiniai-pedsakai-ii/

Trečioji straipsnio dalis: Bažnyčių likimai ir atminties ženklai
https://sielovada.org/pamirstoji-lietuviu-zeme-baznyciu-likimai-ir-atminties-zenklai-iii/

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

•