Arkivyskupas Lionginas Virbalas: „Viską priimu su ramybe širdyje”

Kartu su tikinčiaisiais – Vatikano širdyje, Šv. Petro Bazilikoje esančioje Lietuvai skirtoje Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčioje. (Nuotraukos iš arkiv. L. Virbalo asmeninio archyvo)Naujai paskirtas užsienio lietuvių katalikų sielovados delegatas arkivyskupas Lionginas Virbalas planuoja reziduoti Lietuvoje, o diasporos tikinčiuosius lankyti ir gyvai, ir virtualiai. Su kokiomis mintimis, jausmais ir pasiryžimais dvasininkas pradeda savo naująsias pareigas?

Elvyra Kučinskaitė.

2023 m. sausio 26 dieną Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) plenariniame posėdyje buvo patvirtintas delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai. Šiai kilniai misijai įsipareigojo arkivyskupas Lionginas Virbalas. Minima gražia proga – pokalbis su naujuoju delegatu.

Lietuvių katalikų bendruomenė užsienyje džiaugiasi jūsų asmenyje sulaukusi delegato sielovadai. O kaip jaučiatės jūs, Ekscelencija, prisiėmęs šią nelengvą misiją?

Dėl įvairių priežasčių tai nėra paprastas uždavinys, bet kol turiu jėgų, kol įstengiu, esu pasiruošęs pasitarnauti užsienio lietuvių katalikų bendruomenei kiek galėdamas. Turiu sukaupęs įvairios patirties, kontaktų, tikiuosi, tai pravers mums visiems.

Kokius įsipareigojimus tenka palikti?

Nebesu vyskupas ordinaras, tačiau veiklų netrūko – dirbau LVK Liturginėje komisijoje, praėjusį rudenį drauge su vienu IT specialistu baigėme didžiulį darbą – parengėme lietuvišką Valandų liturgijos versiją interneto vartotojams (ją galima rasti adresu vl.katalikai.lt – Red.), o taip pat programėles „Android” ir „iOS” vartotojams, vedžiau rekolekcijas su dvasiniu palydėjimu, retsykiais teko teikti Sutvirtinimo sakramentą, dalyvauti įvairiose šventėse ir pan.

Ar užsienyje esančios bendruomenės spėjo sureaguoti į pokytį? Ar jau užmezgė su jumis ryšį?

Gavau daug sveikinimų, esu už juos ir už maldas, už palaikymą labai dėkingas. Stengiuosi užmegzti ryšį su įvairiomis užsienio lietuvių katalikų bendruomenėmis, ten dirbančiais kunigais, taip pat su Kanados lietuvių bendruomene – nuostabiais pasauliečiais, talkinusiais prelatui E. Putrimui, kurie geranoriškai atsiliepė padėdami ir man.

Minėjote darbų pradžią sunkinančias aplinkybes. Kokios jos?

Sunkiausia tai, kad žmogaus, kuris taip nuoširdžiai 20 metų visu tuo rūpinosi, nebėra, taigi nebėra ko paklausti daugybės svarbių dalykų. Liko neperimta labai daug informacijos apie vykusias veiklas, ryšius su parapijomis, lietuviškomis organizacijomis, bendruomenėmis įvairiose šalyse ir žemynuose. Tenka visus tuos dalykus rankiotis po kruopelytę ir bandyti atkurti daugmaž vientisą vaizdą.

Kitas opus klausimas – dažnai atsitinka, kad viena ar kita bendruomenė stokoja kunigo, o kunigai juk siunčiami iš Lietuvos vyskupijų. Bet visi jie Lietuvoje turi savo pradėtus darbus, veiklas parapijose, kartais aptarnauja jų net keletą, taigi tų, kurie gal ir būtų pasirengę šiai misijai, nebuvo ir nėra daug. Užsienio bendruomenės paprastai su šiomis reikmėmis kreipdavosi į prelatą, o jis savo ruožtu – į Lietuvos vyskupų konferenciją. Mačiau, kaip jam buvo sunku šį klausimą spręsti, tekdavo gerokai palaukti, kol dalykai bus suderinti. Prireikė labai daug kantrybės ir rūpesčio. Šis iššūkis, manau, išliks, nes kunigų Lietuvoje, kaip žinia, nedaugėja.

Prelatas E. Putrimas rezidavo Kanadoje. Ar jūs liksite Lietuvoje?

Taip, aš planuoju reziduoti Lietuvoje. Prelatas buvo kilęs iš Kanados, ten ir gyveno. Žinoma, jam buvo lengviau pasiekiamos Kanados, Šiaurės Amerikos lietuvių katalikų bendruomenės, ir tai neabejotinas privalumas. Tačiau specialių patalpų nebuvo, dirbta ten, kur gyventa, taigi man ten kurtis darbo vietą nebūtų prasminga. Žinoma, kai kam gal tokia situacija galėtų kelti šypseną – avelės, štai, Amerikoje, o ganytojas Lietuvoje…

Na, bet juk tos „avelės” pasklidusios ne tik Amerikoje – ir Europoje, ir kituose žemynuose, situacija po Nepriklausomybės atgavimo gerokai pasikeitė, tikėtina, jūsų rezidavimas čia bus palankesnis šiam regionui…

Taip, permainų gausu. Nors Šiaurės Amerikoje lietuvių tebėra daug, jie labai aktyvūs ir ypač organizuoti. Bet ir Europoje dabar mūsų tautiečių labai daug. Norvegijoje, Anglijoje, Airijoje skaičiuojame dešimtimis tūkstančių, o po kelis tūkstančius rasit visur, kur tik besit pirštą Europos žemėlapyje. Pasaulio Lietuvių Bendruomenei priklau­so 55 šalių bendruomenės visame pasaulyje. Pakitusi situacija ir Pietų Amerikoje – anksčiau ten diaspora buvo taip pat gausi, labai susitelkusi, veikė daug įvairių organizacijų, buvo vykdoma įvairiausių veiklų, leidžiama lietuviška spauda… Bet tada buvo ir daugiau kunigų. O dabar lietuvių kunigų ten neliko. Na, ir, žinoma, masinė emigracija į tuos kraštus nebevyksta.

Bet juk ne visi šiais laikais išvykę ar išvykstantys save tapatina su Katalikų Bažnyčia?

Žinoma. Kaip ir Lietuvoje – juk ne visi tapatinasi su Bažnyčia. Bet to, kas yra tapę kultūros dalimi – Kalėdos, Velykos, net krikštai – jie laikosi tiesiog kaip tradicijos. Yra ir labai aktyvių Bažnyčios narių, prisiimančių daug įsipareigojimų bendruomenei, ir tai yra didžiulis džiaugsmas. Vietose, kur kunigas atvyksta retai, yra daug geranoriškų žmonių, kurie sukviečia, suburia kitus, suderina pamaldų laiką ir panašiai. Prieš porą metų teko lankytis JAV Vakarų pakrantėje, mačiau tai savo akimis. Vyko vos vienerios šv. Mišios, bet buvo labai pasistengta, kad jos taptų švente visiems lietuviams. Suvažiavo nemažai žmonių, bažnyčią, altorių gražiai papuošė vietos lietuvė, po Mišių surengtos vaišės, vyko jaukus bendravimas – parodyta tiek rūpesčio ir meilės!

Ar šiais laikais Bažnyčia diasporoje tebeišlieka ir tautiškumo puoselėjimo židiniu?

Iki Nepriklausomybės atgavimo tautiškumas ir katalikiškumas buvo labai susiję. Parapijose vyko ne tik religinės apeigos – buvo organizuojamos šeštadieninės mokyklos, tautinių šokių kolektyvai, chorai, leidžiama lietuviška spauda, rengiamos stovyklos. Dabar aplinkybės pakito – emigrantai su Lietuva palaiko labai glaudžius ryšius, gali bet kada čia sugrįžti, lankyti tėvus, brolius, seseris, draugus… Ir ne tik lankyti – šiuolaikinės technologijos sudaro galimybes susisiekti kiekvieną dieną.

Kita vertus – vaikai, kurie gimsta išei­vijoje, dažniausiai gyvena mišriose šeimose, o net jei ir abu tėvai lietuviai, mokykloje mokosi tos šalies, kurioje gyvena, kalba. Taigi jiems lietuviškos tapatybės klausimas nėra savaime suprantamas, todėl ir dabar reikalingos šeštadieninės mokyklos…

O apskritai – nereiktų manyti, kad tik mes jiems padedame. Anaiptol – iš savo tėvynainių, gyvenančių svetur, galime pasimokyti labai daug ko, kad ir mano minėto aktyvumo, atsidavimo, užsidegimo, atsakomybės už parapiją. Maldos, giesmės, kurios buvo sukurtos ir dabar kuriamos Amerikoje, juk irgi atkeliauja į Lietuvą, nes ten buvo labai stiprūs chorai, jų vadovai. Taigi bendravimas yra naudingas abipusiai.

Minėjote, kad jūsų pirmtakas, norėdamas išspręsti kai kurias problemas, turėdavo kreiptis į Lietuvos vyskupų konferenciją. Veikiausiai jam nebuvo paprasta užmegzti ryšius ir su vietos vyskupais užsienyje? Jūsų vyskupystė turbūt padės lengviau ir sėkmingiau įveikti kai kuriuos slenksčius?

Viena iš priežasčių, dėl ko pasiryžau šiai misijai, ir yra vyskupystė – tikrai gerai, kai delegatas diasporai yra vyskupas – paprasčiau megzti kontaktus su vietos bažnyčiomis, surasti sprendimus pačiais įvairiausiais klausimais. Pavyzdžiui, Europos kraštuose, kuriuose lietuviškų parapijų nėra, o kunigas nuvyksta į bendruomenes tik retkarčiais, reikia derinti sielovados klausimus ir galimybes. O kalbant apie Ameriką – labai rūpi lietuviškų parapijų likimas, reikia, kad jos išliktų, gyvuotų, o juk vietinė Bažnyčia ieško sprendimų, kaip kai kurias parapijas sujungti ir pan. Bet lietuviškos parapijos turi savo svarbią specifinę misiją, todėl būtina jas išlaikyti. Taigi pokalbiai su vietos vyskupais šiuo ir daugybe kitų klausimų tikrai bus viena iš mano užduočių ir darbo sričių.

Kokia ta specifinė misija, kaip ją nusakytumėte?

Padėti išlaikyti ir puoselėti tikėjimą mūsų tautiečiams pažįstama raiška, nes lietuviškos katalikiškos tradicijos skiriasi nuo kitų. Tikėjimas, žinoma, tas pats, bet išpažinimo būdas, tam tikros formos skiriasi. Dalis lietuvių, ypač ten, kur nėra lietuviškų parapijų, įsijungia į vietines bendruomenes, ir tai puiku. Bet lietuvių parapijos yra vieta, kurioje visi jie gali jaustis tarp savų ir savimi. Kitakalbėje, kitakultūrėje aplinkoje padėti išlaikyti savitą tikėjimo išpažinimo būdą yra svarbu.

Ir vis tiek tai skamba kaip pastanga saugoti ar palaikyti lietuvišką tapatybę…

Pagrindinė tikėjimo užduotis nėra puoselėti tautinę tapatybę, jokiu būdu šių dalykų negalime sutapatinti. Parapijos yra tam, kad visi drauge pažintume tikėjimą, giliau sektume Jėzų Kristų, kad tą tikėjimą švęstume ir jį perduotume kitiems. Bet gerai, jei šioje aplinkoje emigrantai ir jų vaikai gali tapatintis ir su savo tautiškumu, taigi šia prasme lietuviškos parapijos tikrai prisideda prie tapatybės puoselėjimo, tačiau tai yra „pridėtinė vertė”, ne tikslas.

Organizaciniai dalykai tikrai kelia nemenką galvos skausmą – juk jūsų „vyskupija” išsibarsčiusi po visą pasaulį… Bet jei atsigręžtume į sielovados uždavinius – į ką jūs būtumėte linkęs greičiausiai reaguoti, kokius klausimus spręsti?

Žinoma, juokaujant galima pasakyti, kad lietuviai katalikai užsienyje – pati didžiausia, ko gero, daugiausiai lietuvių turinti „vyskupija”, nes apima visą pasaulį, išskyrus Lietuvą. Bet tai juk nėra vyskupija. Įprastai vyskupijoje visos užduotys, kryptys, tikslai yra apibrėžti ir aiškūs. O šiuo atveju kunigai, kurie kas mėnesį ar keletą kartų per metus vyksta lankyti lietuvių bendruomenių užsienyje, dirba atsižvelgdami į tai, kokią charizmą patys turi – vieni rengia susitikimus, buria maldos grupes, kiti tautiečius sukviečia adoracijai, šlovinimui ir pan. Be to, skirtingos vietos pasiūlo ir skirtingas galimybes. Todėl nustatyti vienodas gaires yra neįmanoma.

Gal ir nereikia?

Taip, ir nereikia. Nuvykus keletą kartų per metus, bendruomenei tegali suteikti impulsą, kad ji gyvuotų. Beje, pandemija mus išmokė daug ką nuveikti nuotoliniu būdu. Galbūt šis resursas yra nepakankamai spėtas išnaudoti? Žinoma, tai nepakeis gyvų susitikimų, bet kažką nuveikti būtų galima. Lietuvoje karantino metu buvo gražių iniciatyvų, kai parapijiečiai kas vakarą jungdavosi bendrai nuotolinei maldai. Tai jie daro iki šiol, ir puiku – geras būdas palaikyti vieniems kitus. Reikia galvoti, bandyti, tirti, kaip panašias galimybes išnaudoti geram. Fizinis atstumas šiandien nebekelia didelių problemų. Šiokių tokių keblumų gali kelti laiko skirtumas skirtinguose žemynuose, bet galima rasti būdų prisitaikyti. Tarkim, sutelkime pasauliečius, seseris vienuoles, kurie yra pasirengę vesti rekolekcijas kasdienybėje, Šventojo Rašto ir kitokias grupeles – visa tai juk yra puikus potencialas, nes sekmadienio Mišių gyvam tikėjimui palaikyti nepakanka, reikia to gyvo bendruomenės nervo, jungimosi draugėn Jėzaus vardu.

Čia, be abejo, labai pasitarnaus jūsų, kaip rekolekcijų vadovo, dvasios tėvo patirtis, jėzuitiško dvasingumo maldos programos…

Siūlyti, žinoma, galima, bet tikrai ne visiems tai tiks. Yra bendruomenių, kur labai gražiai ir aktyviai darbuojasi pranciškonai, kitos vienuolijos, visi įnešame savo dalį. Visi remiamės labiausiai pasiteisinusiomis sielovados formomis ir ieškome naujų, atitinkančių dabartinį laiką.

Taigi laukia labai daug ir įvairaus darbo, tiek organizacinio, tiek sielovadinio. Minėjote, kad prelatas Edmundas Putrimas turėjo pagalbininkų. Ar bus kas padeda jums?

Patys didžiausi pagalbininkai, be abejo, yra besidarbuojantys kunigai – ir tie, kurie nuolat dirba užsienyje, ir tie, kurie patarnauti lietuviams nuvyksta tik kartais. Taip pat – aktyvūs pasauliečiai, prisidedantys organizuojant visokią veiklą. Na, ir įvairiems kitiems darbams, be abejo, reikės pagalbos, tuo teks pasirūpinti artimiausiomis dienomis. Neabejoju, kad mezgant ir palaikant kontaktus, ji rasis. Rūpestis – veikiausiai šis žodis būtų tinkamiausias. Pamatyti, pajausti, kaip kam sekasi, kas vyksta, kur reikia pokyčio, o kur – gal tiesiog atliepo, grįžtamojo ryšio. Pajusti bendruomenių gyvenimo pulsą. Planuoju kiek tik įstengdamas užmegzti gyvus asmeninius ryšius, nes manau, kad tai yra labai svarbu tiek lietuviams užsienyje, tiek man pačiam. Viskas vyksta daug lengviau ir paprasčiau, kai žmonėms gali pažvelgti į akis, šypsotis, išgirsti, kiek daug yra daroma, įdedama jėgų, širdies, pasiaukojimo, laiko, patirti, ko jiems trūksta ir kas neramina. Taip, man tų bendruomenių gyvenimas irgi yra įkvėpimas – patyriau tai jau ir anksčiau.

Tai būsite keliaujantis vyskupas? Gal jau planuojate artimiausias išvykas?

Taip, keliauti teks. Juokauju, kad buvau arkivyskupas, o dabar tapsiu „aviavyskupu”. Jau numatytos kelios kelionės į konkrečias bendruomenes: Lemonto Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija, New Yorko Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, Toronto Prisikėlimo parapija kviečia Sutvirtinimo sakramento apeigoms ir, žinoma, jei jau skrendu per Atlantą, ta proga stengsiuosi aplankyti kuo daugiau bendruomenių ir parapijų. O pirmoji kelionė jau įvyko ten, kur veda visi keliai – į Romą. Gražus sutapimas, labai tuo džiaugiuosi. Vasario 16 d. meldėmės Šv. Petro Bazilikos lietuvių koplyčioje, o vasario 17 d. Šv. Ignaco bažnyčioje šventėme šv. Mišias, kuriose dalyvavo Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, ambasadorė Italijos Respublikoje Dalia Kreivienė, Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Elzė Di Meglio, nemažas lietuvių bendruomenės būrys, vyko choro „Exaudi” koncertas, po to susitikimas Lietuvos atstovybėje.

Įdomus ir prasmingas laukia eta­pas, tiesa? Įdomus, prasmingas, judrus. Matau iššūkių, sunkumų, bet matydamas žmonų pasitikėjimą, džiaugsmą, viską priimu su ramybe širdyje. Tai palaiko ir stiprina.

Apie lietuvių katalikų sielovadą užsienyje trumpai. Paskutiniuosius du dešimtmečius, 2003–2022 m. užsienio lietuvių katalikų sielovados reikalais uoliai rūpinosi Kanadoje gimęs prel. Edmundas Putrimas, tačiau praėjusį rudenį jo gausius darbus nutraukė netikėta mirtis. Prelatas buvo pirmasis delegatas, siųstas misijai Lietuvos vyskupų konferencijos. Sovietmečiu dėl suprantamų priežasčių įgaliojimus rūpintis lietuvių sielovada užsie­nyje skirdavo popiežius.

Kanauninkas Feliksas Kapočius: 1946 –1948 m. buvo paskirtas popiežiaus misijų – tautinės delegatūros – atstovu Lietuvai Vokietijoje ir Austrijoje. 1949–1950 m. lietuvių sielovados vyr. administratorius Vokietijoje ir Austrijoje, šiose šalyse įsteigė 198 lietuvių parapijas, koordinavo jų darbą.

Vysk. Pranas Brazys MIC: 1965 m. konsekruotas tituliniu Zelos vyskupu ir paskirtas vadovauti lietuvių išeivių sielovadai Europoje. Lankėsi įvairiose lietuvių parapijose JAV ir Europoje, Vokietijoje įkūrė Lietuvių sielovados centrą.

Vysk. Antanas Deksnys: 1969 m. nominuotas vyskupu ir paskirtas vadovauti Europos lietuvių katalikų sielovadai. Ja nuoširdžiai rūpinosi iki pat 1981 m.

Vysk. Paulius Baltakis OFM – užsienio lietuvių sielovada rūpintis paskirtas 1984 m. 1988 m. įkūrė Lietuvių sielovados tarybą. 1991 m. Pasaulio lietuvių katalikų sąjungos dvasios vadas. Nudirbęs begales darbų, 2003 m. iš šių pareigų atsistatydino dėl garbaus amžiaus.

Būtina pažymėti ir vyskupą Vincentą Brizgį, kuris gyveno Čikagoje ir, nors neturėjo specialaus paskyrimo, nuo 1944 m. ištikimai rūpinosi lietuvių sielovada užsieniuose.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Vasario 25 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 16)