Kelionė link Kalėdų

Adventas – tai metas, kai reikia gilintis ir dar labiau įvertinti tai, ką Dievas mums davė per savo Sūnų. Niekada tinkamai neatsiliepsime mūsų Viešpačiui, jei liksime paviršutiniški. Neįvertinsime Jo dovanų, kol jų nepanaudosime. Niekada nesuprasime Evangelijos, jei nesistengsime ja gyventi. Niekada nepažinsime Jėzaus, jei visko, ką statėme aukščiau už Jį, nepastumsime žemyn, būdami pasirengę visai atsisakyti, jei Jo apšviesti pamatysime, kad tai klaidinga ar žalinga.

Visada džiaugiuosi advento Šventojo Rašto skaitiniais, nes juose girdime pranašus, kurie įvardija žmonių troškimą sulaukti Gelbėtojo ir skelbia ryžtingą, bet kantrų Dievo padrąsinimą:
„O, kad perplėštum dangus ir nužengtum, –
kalnai prieš tave sudrebėtų!
Kai darei baisius darbus,
kurių mes nesitikėjome,
tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave.
Nuo amžių nėra niekas patyręs, –
ausis negirdėjo, akis neregėjo,
kad be tavęs būtų kitas Dievas,
darantis tokius darbus tiems,
kurie juo pasitiki.“ (Iz 63, 19 – 64, 3).

Nuostabus advento slėpinys yra tai, kad Jėzuje Dievas praplėšė dangų, atliko nuostabius darbus, kurių negalėjome net įsivaizduoti, atskleidė tai, ko akis nesitikėjo pamatyti, ištarė žodį, kuris viską pasako. Jūsų ir mano užduotis – paruošti giliai savyje vietą, kuklią prakartėlę pačioje mūsų būties šerdyje, kur Jėzus galėtų iš naujo gimti mumyse. Šį adventą nuolankia širdimi pripažinkime, kad tik pradėjome Jį pažinti ( J. Peter Sartain).

Paveikslas – Kristaus freska iš Kapadokijos (Turkija) uždaryto vienuolyno.