Avežanedoje ir Tandilyje dar jaučiamas lietuvybės pulsas

Arkivyskupas L.Virbalas tęsia savo misiją Pietų Amerikoje. Rugpjūčio 20 dieną jis apsilankė Avežanedoje (Avellaneda) – Buenos Airių priemiestyje, vienoje iš taip vadinamų žiedinių Argentinos sostinės vyskupijų. Čia ir aplink ją gyvena labai daug žmonių, todėl buvo sukurtos mažesnės šį megapolį supančios vyskupijos, kad būtų galima geriau rūpintis katalikų sielovada.

1939-aisiais metais į šią vietovę atvyko lietuviai marijonai ir pradėjo darbuotis drauge su čia gyvenusiais tautiečiais. Po poros metų jau įkurta parapija ir pradėta statyti Gailestingumo Motinos Aušros Vartų bažnyčia, šalia jos iškilo mokykla. Deja, jau keliolika metų lietuvių kunigų nebėra.

Dabar čia darbuojasi argentinietis klebonas kun. Sebastianas, užaugęs šalia šios bažnyčios ir dar du marijonai, teologijos studentai, yra iš JAV ir Meksikos. Klebonas skyrė daug laiko ir maloniai supažindino arkivyskupą visu parapijos centru. Akivaizdu, kad jam ne tik labai gerai pažįstamas, bet ir brangus lietuvių marijonų palikimas. Jis su dėmesingumu svečiui išsamiai ir nuoširdžiai pasakojo apie čia dirbusius kunigus, kiekvieną bažnyčios paveikslą ir vitražą.

Lietuvą Avežanedos parapijoje mena daugybė Aušros Vartų Mergelės Marijos paveikslų – pačioje bažnyčioje, jos prieangyje, kolegijos patalpose ir net ant sporto aikštelės sienos. Bažnyčios languose šventųjų vitražai su lietuviškais įrašais, kokia šeima juos padovanojo. Virš įėjimo į bažnyčią  – Aušros Vartų koplyčios ir gatvės priešais ją bareljefas su daugybe maldininkų. Tikriausiai atlaidų vaizdas, kai visą gatvę užpildo besimeldžiantys žmonės.

Prie centrinių durų – Marijonų kongregacijos steigėjo kun. Stanislovo Papčinskio ir vienuolijos atnaujintojo arkivysk. Jurgio Matulaičio vitražai. Statant bažnyčią jie dar nebuvo paskelbti palaimintaisiais, todėl jų atvaizdai negalėjo būti patalpinti altoriuje ar šalia jo ir pasiliko bažnyčios gale. Įdomu matyti ant įėjimo durų esančiuose vitražuose įamžintus geradarių vardus.

Žmonės labai myli ir brangina bažnyčią

„Daug kas primena šioje bažnyčioje dirbusius lietuvius marijonus. Dviejų atminimas įamžintas ant klausyklų pritvirtintuose užrašuose. Dėkojama t. Augustinui Steigvilui, MIC (1924-2012) už jo paslaugumą, paprastumą, kantrumą ir apašlatiškumą bei t. Antanui Lubickui, MIC (1919-2002), kuris buvo malonus, džiaugsmingas, darbštus ir klusnus. Nuostabu, kaip pasilieka toks kunigo įvertinimas!“, – džiaugėsi L.Virbalas.

Sekmadienio šv. Mišios Aušros Vartų bažnyčioje vyko kartu su visais parapijiečiais, todėl bažnyčia buvo apypilnė, bet sunku pasakyti, kiek iš susirinkusiųjų buvo lietuvių. Tačiau atėjusieji labai brangina šią vietą. Į parapijos gyvenimą įsijungusi Clara pasakojo, kad net gyvendami toli nuo šios parapijos, atvykdavo į ją tuoktis ir krikštytis vaikų.

Arkivyskupas L.Virbalas šioje bažnyčioje aukojo Šv. Mišias. Pasak jo, apeigos vyko labai tvarkingai ir sklandžiai, patarnautojai nepriekaištingai atliko savo pareigas, buvo džiugu švęsti Mišias tokioje aplinkoje. Choristų grupė giedojo pritariant įvairiems instrumentams. Mišių tekstai, skaitiniai ir giesmės buvo ispanų kalba, o pamokslą vyskupas sakė lietuviškai su vertimu. L.Virbalas įterpė ir keletą sakinių ispanų kalba.

Po Mišių vyko susibūrimas ir vaišės parapijos salėje, kurioje yra ir nedidelis lietuviškas muziejus. Stiklinėse vitrinose – senos maldaknygės, drožinėti kryželiai, tautinės juostos, lietuviški pašto ženklai ir monetos.

Parapijoje buvo leidžiamas lietuviškas laikraštis „Laikas“. Čia pat jis buvo ir spausdinamas. Parapijiečiai parodė vietą, kur stovėjo spausdinimo mašina. Ant sienos kabo dokumento kopija, kuriame rašoma: „Šventinimo Aktas bažnyčios Š.M.M. Gailestingumo Motinos Aušros Vartų Vilniuje“.

Tandilyje – nedidelė, bet veikli lietuvių bendruomenė

Vėliau arkivyskupo laukė kelionė į Tandilio miestą, kuris yra daugiau nei 400 kilometrų nuo sostinės Buenos Airių, o kelias į jį kaip styga tęsiasi per nesibaigiančias lygumas, kuriose gausu aptvarų ir didžiulių bandų galvijų.

Miestas įkurtas lygiai prieš du šimtus metų – 1723 m. Dabar jame apie pusantro šimto tūkstančių gyventojų. Iš sostinės čia keliasi ieškantys ramybės ir gamtos artumo.

Į Tandilį lietuviai atvyko ne iš karto, o vėliau apsigyveno imigrantų vaikai arba anūkai. Dabar čia gyvuoja nedidelė, bet veikli ir dinamiška bendruomenė, susibūrusi tik prieš vienuolika metų. Lietuviai ir lietuvių kilmės žmonės renkasi kartu švęsti užgavėnių, prieš Velykas dažo margučius, turi liaudiškų šokių kolektyvą ir nedidelį instrumentinį ansamblį su smuiku, akordeonu, birbyne. Organizuojamos ir taip vadinamos dirbtuvės: kartu mokomąsi austi lietuviškas juostas, dažyti margučius, siuvinėti riešines. Lietuvių kalbos bendruomenės žmonės mokosi Čilėje įkurtoje virtualioje lituanistinėje mokykloje. Bendruomenei padėjo praktiką atlikę studentės iš Lietuvos. Net keli žmonės pasidžiaugė, kad vienas jaunuolis gavęs stipendiją išvyko mokytis kalbos į Lietuvą.

Nustebino keletas muziejaus eksponatų

Tandilyje yra septynios katalikų parapijos, o neseniai įsteigta aštuntoji. Centrinėje miesto aikštėje stovi seniausia, dar XIX a. statyta bažnyčia. Joje, kaip ir kitoje aplankytoje, Karmelio Mergelės Marijos bažnyčioje, matomiausioje vietoje kabo Gailestingojo Jėzaus atvaizdas –Krokuvoje esančio paveikslo kopija. Visi nustemba sužinoję apie Vilniuje esantį originalą ir kad čia gyvenusią seselę Faustiną Jėzus kvietė skelbti Jo gailestingumo žinią.

Parapijos klebonas svečią priėmė labai maloniai, pakvietė apžiūrėti religinio meno muziejų. Jis nedidelis, bet tvarkingas. Eksponatai labai paprasti: seni arnotai, relikvijoriai, Marijos skulptūrėlės, Europoje žinomų paveikslų kopijos. Tik du šimtmečius skaičiuojančiame ir nuo sostinės nutolusiame mieste sunku tikėtis kažko ypatingo.

Tačiau arkivyskupą nustebino nežinia kaip čia patekęs paveikslas iš XVII a. jėzuitų misijų. Deja, jis labai prasto stovio ir įspaustas tarp blizgančių stiklo lakštų – vos įžiūrimas. Kiti eksponatai buvo naudojami vietos kunigų, kurie keliaudavo lankyti toliau nuo miestų įsikūrusių katalikų tose vietovėse, kur nebuvo bažnyčių. Tai lagaminas-altorius, kuris taip išsilanksto, kad ant jo galima aukoti šv. Mišias ir jame dar telpa visi Mišioms reikalingi dalykai. Taip pat kiek storesnė už lagaminą fisharmonija, pastatoma ant išlankstomų kojų. Net ir kaimo misijose Mišios vykdavo su giesmėmis bei muzikiniu palydėjimu.

Miestą kerta centrinė Ispanijos vardą turinti gatvė. Jau iš toli jos gale matyti aukštyn į kalną vedantys įspūdingi laiptai, kurių viršuje – trisdešimties metrų aukščio kryžius su Nukryžiuotojo figūra. Į viršų taip pat vingiuoja takas su Kryžiaus kelio stotimis ir betoninėmis natūralaus žmogaus dydžio skulptūromis. Šios Kalvarijos įrengtos 1943 metais ir gausiai lankomos maldininkų. Ne tik miesto gyventojai, bet ir iš toliau esančių miestų katalikai mėgsta į jas atvykti ypač per Didžiąją savaitę. Didįjį penktadienį procesija su Jėzaus kančia menančiais ženklais ir skulptūromis vingiuoja iš Kalvarijų į pagrindinę miesto bažnyčią.

Vaikai neperėmė tėvų kalbos

Tandilio mieste, kaip ir kitur Argentinoje, svarbi rugsėjo mėnesį vykstanti bendruomenių šventė. Čia skirtingų tautybių žmonių gyvena mažiau nei Berise, tačiau vistiek pakankamai marga. Vieni pirmųjų čia atvyko žemdirbyste užsiimantys danai, todėl pirmiausia iškilo liuteronų bažnyčia. Yra italų, ispanų, airių, arabų, baskų (kurie laikosi nuo kitų atokiau ir nesijungia į bendras šventes) ir kitos bendruomenės, taip pat ir lietuviai.

Per bendruomenių šventę visi pristato savo valgius, šokius, tradicijas. Pietų Amerikoje gimę lietuvių vaikai dažniausiai jau nebeperėmė savo tėvų kalbos. Mario, kuriam virš 80, lietuviškai gali pasakyti tik vieną kitą žodį. Iki šešerių jis namuose su tėvais kalbėjo tik lietuviškai, bet pradėjęs mokytis mokykloje, šią kalbą užmiršo.

„Gal Pietų Amerikoje nebuvo taip gerai organizuotų lietuviškų mokyklų kaip kitur, o gal ir tėvai nepasistengė perduoti savo kalbos. Taip pat, skirtingai nuo Amerikos ar Kanados, čia beveik nesutiksi lietuvių kilmės žmonių lietuviškais vardais“, – pasakojo L.Virbalas.

Būti lietuviu – apsisprendimas

Apsilankius poroje lietuvių šeimų, šeimininkai atsinešė parodyti laiškų ryšulį, kurį parsinešė į namus po mamos ar močiutės mirties. Kadangi lietuviškai jau neskaito, dabar šie laiškai yra tik nebylios relikvijos, liudijančios apie jų tėvų ar senelių ryšį su Lietuvoje pasilikusi broliais ir seserimis. Tai šventiniai sveikinimai, ranka rašyti ploni popieriaus lapai su eilutėmis apie kasdienybę, taip pat vestuvių ar laidotuvių nuotraukos su kitoje pusėje surašytais pažįstamų giminaičių ir jų vaikų vardais. O sąrašo pabaigoje pridėta: „Kitų jūs jau nepažįstate“.

Būti lietuviu – labiau apsisprendimo, o ne kraujo dalykas. Vos vieną iš senelių lietuvį turinti Selena visų liudijimu yra bendruomenės siela, kuri organizuoja, kviečia, ragina, įtraukia kitus. Žinoma, prisideda ir padeda visi, taip pat ir jos vyras italas, pusseserė Soledad ir kiti. Sunku sutikti vidutinio amžiaus ar jaunesnį žmogų, kurio visi tėvai ir protėviai būtų vien lietuviai.

Dažniausiai bus priešingai – jokio ryšio su Lietuva neturėję jų vyrai ar žmonos, o kartais visai atsitiktinai lietuvius sutikę žmonės tampa veikliausias bendruomenės nariais, savo lėšomis vyksta į lietuvių šventes, važiuoja į kitus miestus mokyti lietuviškų šokių bei tradicijų ten gyvenančius lietuvių palikuonis, jie yra tikri Lietuvos ambasadoriai savo aplinkoje.

Tolimesnė ganytojo kryptis– Urugvajus.