Pamirštoji lietuvių žemė: kultūriniai ir dvasiniai pėdsakai (II)

2026-05-26
Straipsniai

PAMIRŠTOJI LIETUVIŲ ŽEMĖ: KULTŪRINIAI IR DVASINIAI PĖDSAKAI (II)

Lietuvių muziejus

Apie Lietuvą ir lietuvius Pensilvanijoje liudija nedidelis, bet su meile įrengtas muziejus (Lithuanian Heritage Museum). Dalis jo eksponatų pasakoja apie Pensilvanijos lietuvių gyvenimą, kita dalis pristato lietuvių liaudies dirbinius – gintarą, margučius, juostas ir kitus daiktus. Įrengtas net savotiškas „Kryžių kalnas“. Muziejuje saugomi ir keli daiktai iš Pensilvanijos lietuvių bažnyčių – vitražo dalis, kertinis akmuo su užrašu ir kiti reliktai.

Iš pradžių muziejus buvo įkurtas Frakvilyje (Frackville), tačiau pastato būklei prastėjant, jį teko perkelti. Anne Chaikowski muziejui paskyrė savo šeimos namus Šenandoa mieste. Tai tikrai simboliška vieta Pensilvanijos lietuvių atminimui: kadaise Šenandoa buvo laikoma Amerikos lietuvių sostine, prieš tai, kai Čikaga ją nukonkuravo. Šis muziejus vienija Pensilvanijos lietuvius ir neleidžia išblėsti angliakasių atminimui. Atėję į muziejų lietuviai tarp senų nuotraukų, liaudies meno dirbinių ar senovinių daiktų gali atrasti dalelę ir savo šeimos istorijos, o kiti – pažinti Lietuvą ir lietuvišką Pensilvanijos paveldą.

Dabartiniame muziejaus pastate anksčiau veikė šarvojimo salė, o kitame jo šone buvo baras. Rodydami didelį langą nuo pat grindų, vietos lietuviai sakė: „Pro čia į paskutinio poilsio vietą iškeliavo daug mūsų miesto tautiečių.“ Deja, šiais metais mirė ir muziejaus globėja Anne. Dabar muziejumi rūpinasi jos vyras Peter D. Skirmantas.

Pensilvanijos lietuviško paveldo muziejus, nors ir mažesnis, priminė kitą muziejų Eskelio (Esquel) mieste Patagonijoje (Argentina). Ten vienos šeimos ryžtu ir entuziazmu buvo surinkta gausybė Argentinos lietuvių daiktų, nuotraukų ir dokumentų.

Bažnyčios – lietuvių bendruomenės centrai

Į Ameriką atvykę lietuviai nuo pat pradžių telkėsi į bendruomenes, steigė savišalpos draugijas ir troško melstis gimtąja kalba. Pirmąsias bažnyčias jie statė kartu su lenkais – juk turėjo bendrą istorinę patirtį, buvo atvykę iš Rusijos imperijos ir visi buvo katalikai. Tačiau stiprėjant tautiniam sąmoningumui atsirado nesutarimų, kartais peraugusių ir į atvirus konfliktus. Todėl lietuviai siekė turėti savas bažnyčias. Jas statė daugelyje miestų ir miestelių, kuriuose tik apsigyvendavo. Vienos buvo įspūdingos ir didelės, kitos pradžioje kuklesnės, vėliau perstatytos po gaisrų ar išaugus bendruomenei. Jose tarnavo iš Lietuvos atvykę kunigai, o vėliau ir lietuvių emigrantų sūnūs, pasirinkę dvasininko kelią. Augant kolonijoms, pačios bendruomenės rašydavo laiškus į Lietuvą ir prašydavo atsiųsti lietuviškai kalbantį kunigą.

Kunigų vaidmuo išeivijoje

Kun. Andrius Strupinskas MIC (1829–1892) laikomas pirmuoju lietuvių kunigu JAV, atvykusiu į Pensilvaniją apie 1866 metus. Pamažu lietuvių kunigų daugėjo, ir jie vis plačiau galėjo tarnauti savo tautiečiams. Jei visose Jungtinėse Valstijose priskaičiuojama iki 140 lietuvių pastatytų bažnyčių, nemaža jų dalis iškilo būtent Pensilvanijoje.

Katalikų kunigai atliko didžiulį vaidmenį palaikydami ne tik tikėjimą, bet ir tautinę savimonę. Kai kurie tapo tikrais bendruomenių lyderiais, statė mokyklas, leido laikraščius, telkė žmones. Kunigas Aleksandras Burba (1854–1898) buvo vienas įtakingiausių veikėjų, kovojusių už lietuvybę ir lietuvių teises. Kunigas Antanas Milukas (1871–1943) aktyviai darbavosi spaudoje ir visuomeniniame gyvenime.

Kunigai dažnai būdavo vieninteliai išsilavinę žmonės bendruomenėje, todėl gerai suprato, kaip svarbu svetimoje šalyje organizuotis ir turėti savą spaudą. Kartais jie imdavosi ir neįprastų iniciatyvų, kad padėtų savo tautiečiams. Pavyzdžiui, kunigas Simonas Pautienius (1863–1923), siekdamas padėti lietuviams imigrantams lengviau gauti paskolų, nes to meto bankai į tautines mažumas žiūrėjo nepatikliai, XX a. pradžioje Mahanoi Sityje (Mahanoy City), o vėliau ir Šenandoa, įkūrė bankus. Kunigų iniciatyva pradėtos rengti ir Lietuvių dienos.

Lietuvaitės vienuolės Amerikoje

Svarbų vaidmenį atliko ir lietuvių įsteigtos moterų vienuolijos, pirmiausia kazimierietės. Jų įkūrėja Motina Marija Kaupaitė (1880–1940) 1897 m. atvyko į Skrantoną (Scranton) padėti ten dirbusiam savo broliui kunigui Antanui. Čia ji susipažino su vienuoliniu gyvenimu ir ėmė telkti lietuvaites, o 1907 m. buvo įkurta Šv. Kazimiero seserų kongregacija. Vėliau kazimierietės savo centrinius namus perkėlė į Čikagą, tačiau jų pradžia – Pensilvanijoje.

Šv. Pranciškaus Dievo Apvaizdos seserys susikūrė 1922 m. JAV lietuvių parapijų prašymu, kad lietuvių imigrantai turėtų jų kalbą ir kultūrą suprantančias seseris. Per savo istoriją jos tarnavo lietuviams JAV, Brazilijoje ir Lietuvoje. Nors bendruomenės veikla išsiplėtė tarptautiniu mastu, ji išlaikė lietuviškas šaknis ir tapatybę.

Nukryžiuotojo Jėzaus ir Sopulingosios Motinos seserys – dar viena lietuvių kilmės katalikių vienuolija, įkurta 1924 m. Pensilvanijoje kunigo Alfonso Urbanavičiaus, dirbusio tarp lietuvių emigrantų angliakasių šeimų. Seserys rūpinosi vargšais, ligoniais, našlaičiais ir seneliais, taip pat dirbo parapijose bei mokyklose. Vėliau pagrindinis vienuolynas buvo perkeltas į Broktoną (Brockton), Masačusetse, tačiau vienuolija ir toliau išlaikė lietuviškas katalikiškas tradicijas bei tarnystę išeivijoje.

Buvęs Bostono arkivyskupas kardinolas S. P. O’Malley OFM Cap. su dėkingumu prisiminė savo pradžios mokyklos Pensilvanijoje mokytojas – lietuvaites vienuoles – ir džiaugėsi jų gerumu.

Praėjus daugiau kaip šimtui metų, lietuvaičių tose vienuolijose liko nedaug, o ir pačios bendruomenės traukiasi. Iškalbingas šio liūdno proceso simbolis – didžiulis lietuviškos mokyklos pastatas Maunt Karmelio (Mount Carmel) mieste. Parapinę lietuvių mokyklą čia įkūrė Motina Marija Kaupaitė, joje dirbo jos seserys. Ant pastato frontono didelėmis raidėmis užrašyta „Lietuvių Švento Kryžiaus parapijos mokykla“, o viršuje matyti didelis Vytis. Tačiau šiandien pastatas jau be stogo, nykstantis, aptvertas, kad krintančios plytos nesužeistų praeivių.

Tautinės lietuvių katalikų bažnyčios likimas

Į Ameriką atvykę kunigai privalėjo gauti vietos vyskupo leidimą. Tuo metu dauguma JAV vyskupų buvo airių arba vokiečių kilmės, todėl jiems ne visada buvo lengva suprasti tarp lenkų ir lietuvių kylančius nesutarimus bei tautinius siekius. Žmonės ne visuomet būdavo patenkinti paskirtais kunigais. Be to, vyskupijos, steigiančios parapijas, reikalavo, kad bažnyčių pastatai priklausytų joms. Tai ne visada buvo lengva priimti lietuviams imigrantams, kurie patys rinko lėšas statyboms.

Dėl šių ir kitų priežasčių susikūrė tautinė katalikų lietuvių bažnyčia, oficialiai organizuota 1914 m. Ji nepripažino popiežiaus autoriteto, liturgija joje vyko lietuvių kalba, o kunigams celibatas buvo neprivalomas. Ilgainiui dauguma šių parapijų išnyko arba susijungė su Lenkų tautine katalikų bažnyčia. Šiandien veikianti bendruomenė yra Dievo Apvaizdos parapija Skrantone, priklausanti Lenkų tautinei katalikų bažnyčiai kaip lietuvių padalinys. Dabar joje darbuojasi lenkų kilmės kunigas.

Pirmoji straipsnio apie lietuvių paveldą Pensilvanijoje dalis:
https://sielovada.org/pamirstoji-lietuviu-zeme-lietuviu-pedsakai-pensilvanijoje-i/

Pasidalinkite

Panašios naujienos