Pamirštoji lietuvių žemė: bažnyčių likimai ir atminties ženklai (III)

2026-05-26
Straipsniai

Parapijų ir bažnyčių likimai

Bažnyčia yra ten, kur žmonės. Kai jų nebelieka, nelieka ir parapijos. Užsidarius anglies kasykloms ir nelikus darbų, šiose Pensilvanijos vietovėse gyventojų sumažėjo kelis kartus. Pavyzdžiui, Šenandoa mieste iš kadaise buvusių 25 tūkstančių gyventojų šiandien telikę 4 tūkstančiai. Vyskupijoms teko spręsti sunkų ir skaudų klausimą – ką daryti su čia buvusiomis parapijomis. Dažnai nuspręsta jas sujungti, o nebereikalingus pastatus, tarp jų ir pačias bažnyčias, parduoti arba net nugriauti. Šenandoa kadaise veikė net septynios katalikų parapijos, priklausiusios skirtingoms tautinėms grupėms. Dabar likusi tik viena. Sutiktas jos klebonas pasakojo, kad jam teko sunki pareiga uždaryti šešias parapijas. Sujungus parapijas paprastai paliekama tik viena bažnyčia, kuri toliau tarnauja tikintiesiems – gal tvirčiausia ar patogiausia, bet nebūtinai gražiausia. Kad visų čia gyvenusių tautų palikuonys joje rastų ką nors sava, iš kiekvienos uždaromos bažnyčios kas nors perkeliama į išlikusią šventovę: šventųjų statulos, Kryžiaus kelio stotys, tabernakulis ar kiti liturginiai daiktai. Dažnai jų pristatoma tiek daug, kad apie meninį vientisumą nebetenka kalbėti.

Bažnyčios, kurių neliko

Be abejonės, parapijiečiams skaudžiausia, kai uždaroma bažnyčia, kurią lankė jie ir jų tėvai, kurioje buvo švenčiamos jų santuokos ir meldžiamasi už mirusius artimuosius. Lietuvoje gal ieškotume būdų visas „per jėgą“ išlaikyti, tačiau kiekvienas kraštas turi savą ekonominę logiką ir savą sprendimų priėmimo tvarką, todėl iš šalies spręsti nelengva. Bendra Amerikos tendencija tokia: parapija, kuri nebepajėgia išsilaikyti, uždaroma, o jei nerandama, kaip jos pastatai dar galėtų tarnauti tikintiesiems, jie parduodami. Alentauno (Allentown) vyskupijoje 2009 metais buvo uždaryta beveik 50 bažnyčių, dalis pastatų parduota. Tikrai sukrečia, kai žvelgi į tą sąrašą ir nuotraukas.

Ir lietuvių statytas bažnyčias Pensilvanijoje palietė panašus likimas. Kai kurios buvo uždarytos ir net nugriautos. Taip nutiko seniausiai lietuvių statytai Šenandoa Šv. Jurgio bažnyčiai. Dabar jos vietoje tėra pievelė, naudojama pastatyti automobiliams. Gal vyskupija nusprendė, kad pastato remontuoti neverta, gal išlaikymas net ir uždarius kainavo per daug, gal neatsirado pirkėjų?.. Kad ir kokios būtų priežastys, netektis didžiulė, o žmonių atmintyje liko gili žaizda. Panašus likimas ištiko ir seniausią Čikagos lietuvių Šv. Kryžiaus bažnyčią Bridžporte (Bridgeport).

Parduoti bažnyčių pastatai

Nežinia, kas laukia Žirardvilio (Girardville) Šv. Vincento Pauliečio lietuvių bažnyčios. Paskutiniu laiku ji tarnavo visai vietinei katalikų bendruomenei, tačiau praėjusį sausio mėnesį buvo uždaryta. Šalia jos kun. Andriaus Degučio rūpesčiu buvo pastatyta labai įdomi Mergelės Marijos skulptūra. Alentauno vyskupas jau gavo prašymą leisti lietuviams ją paimti ir perkelti į kitą vietą.

Kitos parapijos jau seniau buvo uždarytos, o jų pastatai parduoti. Kartais juos įsigijo privatūs asmenys. Taip nutiko Maizevilyje (Maizeville). Pastatas parduotas su vitražais ir virš altoriaus buvusia bareljefine kompozicija. Tai puikūs Vytauto Jonyno meno kūriniai. Norint išgelbėti, tenka juos išpirkti iš dabartinių savininkų. Šios bažnyčios vargonų balkono vitražas geradarių dėka atsidūrė Čikagos jaunimo centre – salės scenoje. Bareljefas, vaizduojantis Mergelės Marijos Apsireiškimą Šiluvoje tebėra savo vietoje. Ar atsiras, kas galėtų padėti jį išgelbėti? Bažnyčios viduje išlikę kai kurie baldai, o balkone tebėra net lietuviškos Mišių knygelės.

1914 m. statyta medinė Šv. Jono lietuvių bažnyčia Koaldeile (Coaldale) taip pat buvo parduota. Ji atrodo gana apleista, dalis stogo uždengta plėvele – matyt, jau praleidžia vandenį. Nežinia, kiek dar ilgai šis pastatas stovės.

Pitstone (Pittston) buvusi Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia mūrinė, tačiau ir ji atrodo liūdnai – ant bokšto jau auga medelis. Kalbama, kad pastatą įsigijęs savininkas norėtų jį pertvarkyti ir įrengti butus. Žvelgiant į gana kuklią miestelio aplinką, sunku tikėtis, kad tokia investicija būtų prasminga.

Visai netoli nuo šios bažnyčios prie nedidelio namo kabo Trispalvė, o užrašas liudija, kad čia veikia lietuvių klubas. Sunku pasakyti, kiek lietuvių šiame krašte dar likę – tikriausiai tik dalis buvusios bendruomenės. Vis dėlto klubui neapsimoka keisti pavadinimo, kad neprarastų seniai turimo leidimo prekiauti alkoholiu. Kartais juokaujama, kad klubai išsilaikė geriau negu bažnyčios. Panaši situacija ir Maunt Karmelyje: bažnyčia uždaryta ir parduota, o klubas tebegyvuoja.

Tikintiesiems tebetarnaujančios lietuvių bažnyčios

Šiek tiek geresnio likimo sulaukė tos lietuvių bažnyčios, kurias įsigijo kitų konfesijų krikščionys. Frakvilio (Frackville) Apreiškimo lietuvių bažnyčia dabar tarnauja vietos liuteronų bendruomenei. Heizletono (Hazleton) Šv. Petro ir Povilo bažnyčią nupirko sekminininkai. Ji ir toliau naudojama pamaldoms, nors akivaizdžiai prašosi remonto. Mačiusieji pasakoja, kad visi lietuviški vardai bažnyčios viduje grubiai užbraižyti – pavyzdžiui, ant vitražų įrašytos aukotojų pavardės ar draugijų pavadinimai. Išliko tik kertinis akmuo su lietuvišku užrašu bažnyčios pamate.

Geriausios dalios sulaukė tos lietuviškos bažnyčios, kurios buvo pasirinktos kaip sujungtų miestelio parapijų maldos namai. Toks pavyzdys – Šv. Juozapo bažnyčia Mahanoi Sityje. Į ją buvo suneštos skulptūros iš kitų miestelio bažnyčių, nemažai kas pakeista ir viduje. Sujungta parapija dažniausiai gauna naują vardą. Taip atsitiko ir čia: kadangi Motina Teresė iš Kalkutos buvo aplankiusi čia gyvenusias savo vienuolijos seseris ir dalyvavusi Mišiose, naujajai parapijai suteiktas Šv. Teresės vardas.

Gražiausia ir tvarkingiausia iš matytų pasirodė Tamakva (Tamaqua) lietuvių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Iš karto atpažįstamas architekto Jono Muloko stilius. Viduje – Vytauto Jonyno darbai: prisikėlusio Kristaus atvaizdas ir vitražai su Šventosios Dvasios dovanų sąrašu. Niekur nėra užrašo, kad ši bažnyčia kadaise buvo lietuviška, tačiau ji prižiūrima, jauki, atidaryta net šiokiadienį, o skelbimai liudija gyvą parapijos veiklą. Tik prieangyje pakabintas praėjusiais metais mirusių parapijiečių sąrašas primena ir lietuviškas pavardes.

Deja, ir šios bažnyčios vidus neišliko autentiškas. Buvo nuimtos ir nežinia kur dingo Vytauto Jonyno Kryžiaus kelio stotys, o vietoje prie altoriaus anksčiau buvusių skulptūrų padėta iš kitos bažnyčios atgabenta statula ir pakabintas kryžius. Vis dėlto gerai bent tai, kad pati bažnyčia ir toliau tarnauja katalikų bendruomenei.

Naujas gyvenimas senoje bažnyčioje

Įdomus Skrantono Šv. Juozapo lietuvių bažnyčios likimas. Kurį laiką ji priklausė tautinei lietuvių katalikų bažnyčiai, vėliau vėl tapo katalikų vyskupijos parapija. Ją uždarius, pastatas kelerius metus stovėjo nenaudojamas. Galiausiai bažnyčia atiteko Šv. Petro Sosto asmeniniam ordinariatui. Tai speciali Katalikų Bažnyčios struktūra, veikianti JAV ir Kanadoje, skirta į katalikybę pereinantiems anglikonams ir episkopalams, kad jie galėtų tapti pilnateisiais Katalikų Bažnyčios nariais, išlaikydami tam tikras savo tradicijas. Jie turi Bažnyčios pripažintą savitą tvarką, o kunigai gali būti vedę. Taip yra ir Skrantone. Parapijos klebonas turi vienuolika vaikų, tačiau tai netrukdo jam išvystyti labai plačią veiklą. Šalia bažnyčios jis nupirko kelis namus, kuriuose įrengta mokykla vaikams, pagalbos centrai darbininkams, nėščioms moterims ir kitoms reikmėms. Prie vieno iš pastatų stovi pagalbai vežti skirta priekaba su didžiuliu Gailestingojo Jėzaus paveikslu. Klebonui buvo įdomu sužinoti, kad birželį Vilniuje vyks Pasaulinis Gailestingumo kongresas, apie kurį jis dar nebuvo girdėjęs.

Kaip įprasta Amerikoje, kiekviena parapija kadaise turėjo savo mokyklą. Šalia Šv. Juozapo bažnyčios tebestovi trijų aukštų mokyklos pastatas. Klebono tikslas – jį suremontuoti, nugriaunant vėliau pristatytus ir nebesaugius du viršutinius aukštus, ir įrengti „Maria Kaupas Academy“ – katalikišką mokyklą, kuri siūlo klasikinio ugdymo programą ir metodinę paramą šeimoms, kurios vaikus moko namuose.

Buvusiame seserų Kazimieriečių vienuolyno pastate išlikusi koplyčia, kurioje, tikėtina, meldėsi ir pati Motina Marija. Parapija gerbia jos atminimą: parapijos biuletenyje išspausdinta malda, prašant Motinos Marijos beatifikacijos. Lietuviškas šios vietos šaknis primena ir šalia bažnyčios stovintis medinis lietuviškas kryžius, kurį prieš metus atnaujino lietuviai jaunuoliai, atvykę tvarkyti senųjų Pensilvanijos kapinių.

Pirmoji straipsnio dalis: Lietuvių pėdsakai Pensilvanijoje:
https://sielovada.org/pamirstoji-lietuviu-zeme-lietuviu-pedsakai-pensilvanijoje-i/

Antroji straipsnio dalis: Lietuvių pėdsakai Pensilvanijoje:
https://sielovada.org/pamirstoji-lietuviu-zeme-kulturiniai-ir-dvasiniai-pedsakai-ii/

Pasidalinkite

Panašios naujienos