Santuokos neišardomumas
Santuoka yra ryšys tarp vyro ir moters, kuriuo sutuoktiniai Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje dovanoja save vienas kitam ir priima vienas kitą. Santuokinį ryšį įtvirtino Dievas kaip visą gyvenimą galiojančią ir neišardomą gyvenimo bei meilės bendriją. Tad santuoka skirta sutuoktinių gerovei, vaikų gimdymui ir auklėjimui. Bažnyčia vadovaujasi Jėzaus nurodymu:
„Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).
Remiantis šiuo Jėzaus mokymu, Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodekse apie santuokos neišardomumą sakoma taip: „Tikros ir įvykdytos santuokos negali išardyti jokia žmogiška galia ir dėl jokios priežasties, išskyrus mirtį“ (Kanonų Teisės Kodeksas, kan. 1141). Todėl Katalikų Bažnyčioje sudaryta teisėta santuoka galioja ir po to, kai ji civilinės teisės anuliuojama, taip užkertant kelią antrai bažnytinei santuokai.
O jeigu šeimos gyvenimas žlunga?
Remiantis Jėzaus mokymu ir Bažnyčios teise, Bažnyčioje sudaryta galiojanti santuoka yra neišardoma. Tačiau, žlugus tarpusavio ryšiui, Bažnyčia, remdamasi gautu pareiškimu, gali patikrinti, ar šioje santuokoje iš pat pradžių nebūta ko nors ydingo, kas Bažnyčios požiūriu galėjo trukdyti jos galiojimui.
Santuokos pripažinimas negaliojančia
Ar santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, dažniausiai sprendžia bažnytinis teismas (tribunolas) vyskupijoje, kurioje ji buvo sudaryta. Tačiau bylą gali nagrinėti ir tribunolas tos vyskupijos, kurioje gyvena ieškovas arba atsakovas arba tos vietos, kur gyvena dauguma ieškinyje nurodytų liudytojų. Atvejį kruopščiai ištyręs, vyskupijos teismas gali konstatuoti, kad santuoka nuo pat pradžių buvo negaliojanti. Tokiu atveju nebelieka kliūčių naujai bažnytinei santuokai.