Eucharistijos įsteigimas
Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, niekada nepasitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jėzus įsteigė Eucharistiją kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą ir įsakė apaštalams ją švęsti iki jam sugrįžtant (plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, nr. 1337):
„Paėmęs duonos, jėzus sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 7–20).
Įvairūs šio Sakramento pavadinimai
Neišmatuojamas šio sakramento turtingumas išreiškiamas įvairiais pavadinimais, perteikiančiais atskirus jo aspektus. Labiausiai paplitę šie: Eucharistija, šventosios Mišios, Viešpaties vakarienė, Duonos laužymas, Eucharistijos šventimas, Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo atminimas, Šventoji Auka, Šventoji ir dieviškoji liturgija, Šventieji slėpiniai, Švenčiausiasis altoriaus Sakramentas, šventoji Komunija (Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauka, nr. 275).
Komunija
Komunija reiškia bendrystę. Priimdami Švč. Sakramentą, intensyviausiu būdu patiriame bendrystę su Jėzumi Kristumi. Jis dovanoja mums save mažo duonos gabalėlio (Ostijos) pavidalu. Jis ateina į kiekvieno žmogaus širdį ir suteikia jėgų gyventi. Tai sunkiai suvokiama protu ir lieka tikėjimo slėpiniu. Švč. Sakramente susivienijame su Jėzumi Kristumi ir vieni su kitais, taip įgaudami stiprybės gyventi.
Komunijos reikšmė
Dėkojimas. Komunija yra Eucharistijos, kuri reiškia dėkojimą, šventės dalis. Dėkojame Dievui už Jėzų Kristų. Jis skelbė mums Gerąją Naujieną apie beribę Dievo meilę ir už tai mirė ant kryžiaus, tačiau Dievas prikėlė jį iš numirusių. Tad kiekvienoje Eucharistijoje švenčiame Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Mes dėkojame už draugystę su Jėzumi, užsimezgusią per krikštą.
Atminimas. Eucharistijos šventėje drauge su Jėzumi susiburiame prie Dievo stalo (altoriaus) ir duonos bei vyno atnašomis prisimename paskutinę Jėzaus vakarienę. Veikiant Šventajai Dvasiai, ji sudabartinama, Jėzus joje dalyvauja duonos ir vyno pavidalu. Jis dovanoja mums save – dovanoja bendrystę su juo ir vienam su kitu.
Kvietimas. Kiekvieną sekmadienį esame kviečiami į šventąsias Mišias, kad Kristus mus sustiprintų. Gaudami jo meilės dovaną, galime tą meilę skleisti toliau. To ir esame siunčiami. Todėl Eucharistiją vadiname ir šventomis Mišiomis (lot. missio – siuntimas).
Šv. Mišių eiga
Pradžia. Per šv. Mišias stojamės Dievo akivaizdon su visu savo gyvenimu – su mūsų džiaugsmais, rūpesčiais, su tuo, kas nepasisekė, kas nepavyko, su padėka ir prašymais. Visa tai galime atiduoti į Dievo rankas.
Žodžio liturgija. Dievas prabyla į mus per Senojo ir Naujojo Testamento skaitinius. Tai nėra pasakojimai iš senų laikų. Dievo žodis, Geroji Naujiena, nori padėti mums išvysti gyvenimą kitoje šviesoje.
Eucharistijos liturgija. Duonos ir vyno atnašomis aukojame Dievui save ir visą pasaulį. Drauge su Prisikėlusiuoju susirenkame prie bendro stalo. Jėzus Kristus dovanoja mums save šv. Komunijos pavidalu. Jis susivienija su mumis ir stiprina mus.
Palaiminimas ir siuntimas. Sustiprinti galime eiti namo. Esame pasiųsti toliau skleisti Gerąją Naujieną ir Dievo meilę.
Adoracija. Konsekruotose duonoje ir vyne iš tikrųjų yra Kristus, todėl mes privalome šias šventas dovanas tinkamai laikyti ir garbinti Švč. Sakramente esantį mūsų Viešpatį ir Išganytoją. Po šv. Mišių šventimo likusios Ostijos saugomos tabernakulyje. Kadangi jame yra Švč. Sakramentas, tabernakulis yra viena garbingiausių kiekvienos bažnyčios vietų. Prieš kiekvieną tabernakulį mes priklaupiame.
Šv. Mišios už gyvus ir mirusius
Katalikai turi daug įvairių maldų: prašymo, užtarimo, dėkojimo, šlovinimo. Visos jos yra mūsų pokalbis su Dievu, kai pavedame Jam savo rūpesčius, džiaugsmus ar tiesiog jį šloviname, tačiau visų maldų centras ir viršūnė yra Eucharistijos malda – šv. Mišios, kurių metu vykstant perkeitimui paslėptu ir nekruvinu būdu sudabartinama istorinė Jėzaus auka ant kryžiaus. Eucharistija yra visa ko tikslas, už ja nėra didingesnio ir siektinesnio dalyko.
Dalyvavimas šv. Mišiose sujungia mus ne tik su šalia esančiais bažnyčios suole, bet slėpiningu būdu jungia mus su visa Kristaus Bažnyčia, taigi su gyvaisiais ir mirusiais, kurie irgi yra Dievo vaikai. Vienijamės maldoje su jais, tačiau šv. Mišių metu galime vienytis maldoje už juos, kai šv. Mišių auka aukojama už gyvus arba mirusius mūsų tikėjimo brolius ir seseris.
Tikime, kad skirdami šią galingą maldą už gyvus, prašome jiems Dievo malonės, globos, stiprybės, palaikymo, kad su Dievo pagalba galėtų džiaugtis gyvenimu.
Skirdami ją už jau mirusius, prašome jiems Dievo gailestingumo, kad žmogiškos silpnybės gyvenimo metu nebūtų kliūtis regėti Dievo veidą Jo Karalystėje, į kuria mus kviečia.
Kunigus galima prašyti, kad jie aukotų šv. Mišias už Jūsų artimuosius: gyviems prašant reikalingų malonių, sveikatos ir stiprybės, mirusiems prašant Dievo gailestingumo ir nuodėmių atleidimo, kad galėtų įžengti į Dievo Karalystę.
Tradiciškai kunigas šv. Mišių pradžioje pamini už ką yra aukojamos šv. Mišios, kad apie tai žinotų taip pat tikinčiųjų bendruomenė. Dėl tokių šv. Mišių reikėtų iš anksto kreiptis į kunigą ir susitarti kurią dieną bus aukojamos šv. Mišios už Jūsų artimuosius. Už tokias šv. Mišias nėra nustatyta jokia „kaina“. Prašantysis gali skirti kunigui auką.
Pirmoji Komunija
Vaikų pasiruošimas Pirmajai Komunijai
Pirmoji Komunija – tai dalyvavimas šv. Mišiose, kurių metu katalikas pirmą kartą priima šv. Komuniją – Jėzų Kristų Eucharistijos pavidalu. Prieš tai reikia tinkamai pasiruošti sąmoningam kataliko gyvenimui. Vaikai pasiruošia dviem sakramentams: Susitaikinimo arba Atgailos (išpažintis) ir Eucharistijos (Komunija), kurie yra neatskiriama katalikiško gyvenimo dalis. Pasiruošimą apima dalyvavimas pamokėlėse, kurias veda kunigas ar katechetas, bei reguliarus dalyvavimas šv. Mišiose, kurių metu vaikas praktiškai įsijungia į tikinčiųjų bendruomenės gyvenimą, pritaikydamas įgyjamas žinias bei susipažįsta su bažnytinėmis apeigomis.
Pamokėlių metu vaikas susipažįsta su tikėjimo tiesomis, Šv. Raštu, Katalikų Bažnyčios Katekizmo mokymu bei su krikščioniškos moralės principais. Pasiruošimo metu vaikas išmoksta pagrindines maldas, kurios yra reikalingos dalyvaujant šv. Mišiose bei kitose bažnytinėse apeigose.
Vaikų ruošimosi eigos metu būtina kunigui pristatyti vaiko krikšto liudijimą, jeigu vaikas yra krikštytas.
Kas gali ruoštis Pirmajai Komunijai?
Ruoštis gali vaikai 9–11 metų amžiaus. Pasiruošimo programa yra sudaryta ir pritaikyta tokio amžiaus vaikams, atsižvelgiant į jų suvokimo galimybes, psichologinę raidą bei sąmoningumo lygį.
Pasiruošimas paprastai trunka vienerius arba dvejus metus (priklauso nuo vyskupijos ir šalies).
Pasiruošti ir priimti Pirmąją Komunija niekada nėra per vėlu. Paaugliai ir suaugusieji Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui ruošiami pagal paaugliams ar suaugusiems pritaikytą programą.
Ar gali ruoštis nekrikštytas vaikas?
Gali. Pasiruošimas Pirmajai Komunijai apima žinias ir praktinius dalyvavimo šv. Mišiose įgūdžius, kurie reikalingi ruošiantis krikštui. Tokiu būdu, sėkmingai baigęs pasiruošimą, vaikas pirmiausia priima Krikšto sakramentą, o po to kartu su kitais Pirmąją Komuniją.
Koks tėvų (globėjų) vaidmuo vaikų pasiruošime?
Krikšto apeigų metu vaiko tėvai ir krikštatėviai prisiėmė įsipareigojimą savo vaikus katalikiškai auklėti ir rodyti jiems krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Tai nėra tušti žodžiai. Sėkmingam vaikų pasiruošimui Pirmajai Komunijai nepakanka vien kunigo pastangų. Labai svarbią pasiruošimo dalį sudaro tėvų pagalba vaikams, kai tėvai padeda ruošti namų užduotis, moko maldų ir rodo krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Tėvai yra vaikui didžiausias autoritetas ir pavyzdys, todėl svarbu, kad jis būtų geras.