Kas yra Atgailos sakramentas?
Atgaila, kaip ir kiekvienas sakramentas, yra Dievo meilės ir artumo ženklas. Tai dovana kelyje į visavertį ir laisvės kupiną gyvenimą. Daugybė žmonių yra patyrę ir tebepatiria išlaisvinantį šio sakramento poveikį. Atgaila – tai sielą gydanti ir jėgų gyventi suteikianti Dievo dovana!
Pats Jėzus įsteigė Atgailos sakramentą, kai Velykų dieną pasirodė apaštalams ir jiems įsakė:
„Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).
Nėra gražesnio paaiškinimo, kas vyksta per Atgailos sakramentą, nei Jėzaus palyginimas apie gailestingąjį tėvą (plg. Lk 15, 11–32): mes klystame, painiojamės, žlungame, tačiau mūsų Tėvas laukia mūsų su dideliu, begaliniu ilgesiu. Jis atleidžia mums, kai grįžtame, kaskart mus priima, dovanoja nuodėmes. Jėzus pats atleido nuodėmes daugeliui žmonių ir tai jam buvo svarbiau, nei daryti stebuklus. Nuodėmių atleidimą Jėzus laikė aiškiu ženklu, jog prasideda Dievo Karalystė, kurioje bus užgydytos visos žaizdos ir nušluostytos visos ašaros. Šventosios Dvasios galią atleisti nuodėmes Jėzus perdavė savo apaštalams. Eidami pas kunigą atlikti išpažinties, mes puolame į savo Dangiškojo Tėvo glėbį.
Išpažintis – 3 žingsniai į naują pradžią
Pirmasis žingsnis: atsivertimas ir atgaila
Išpažintis yra kvietimas rimtai bei atvirai pažvelgti į savo gyvenimą ir pradėti jį iš naujo. Kas mano gyvenime, kokie yra mano santykiai su Dievu, savo sutuoktiniu, tėvais, draugais, kolegomis, kaimynais… Ir su savimi? Kur link reikėtų kreipti mano gyvenimą?
Svarbu permąstyti savo gyvenimą ir pažvelgti į jį nauju žvilgsniu. Biblijoje tai vadinama atsivertimu, Bažnyčia primena apie atgailą, o man tai reiškia, kad ateityje noriu kai ką daryti geriau, nei ligi šiol! Noriu savo gyvenimą iš naujo nukreipti į Dievą, patobulinti ar atkurti savo santykį su Dievu, su žmonėmis ir pačiu savimi. Noriu pradėti iš naujo.
Antrasis žingsnis: gailestis ir prisipažinimas
Atvirai pažvelgęs į savo gyvenimą, randu jame ne vieną savo klaidą, silpnybę ar kaltę: ištartus įžeidžiančius žodžius, nesuteiktą pagalbą, išsakytą melą. Nors mėginu tai išstumti iš savo sąmonės, sumenkinti ar pagražinti, tačiau to nepavyksta atsikratyti. Per išpažintį stoju akistaton su savo kalte, atvirai žvelgdamas į tai, kas mane slegia, dėl ko gailiuosi, ir visa tai patikiu Dievui, tvirtai žinodamas, kad jis priims mane su visu mano netobulumu ir dovanos man atleidimą bei sutaikins su savimi.
Trečiasis žingsnis: atleidimas ir nauja pradžia
Išpažintyje Dievui galiu išsakyti visa, dėl ko gailiuosi: ką padariau bloga ir ko nepadariau gera. Dievas su meile žvelgia į mane. Jis dovanoja man atleidimą. Atleidimą, leidžiantį man atsitiesti, išlaisvinantį ir gydantį mane. Jis suteikia man naujos pradžios galimybę!
Kaip atliekama išpažintis?
Pasiruošimas
Susiraskite vietą, kad galėtumėte ramiai permąstyti savo gyvenimą. Tai padaryti padės toliau pateikti sąžinės peržvalgos klausimai. Panašius klausimus galite rasti bet kurioje maldaknygėje. Pamąstykite, ko iš tiesų gailitės, dėl ko jums skaudu?
Suformuluokite pasiryžimą: ką norėtumėte savo gyvenime pakeisti? dėl ko turėtumėte labiausiai pasistengti?
Išpažinties eiga
Priėjęs prie klausyklos, pirmiausia persižegnokite ir pasisveikinkite: „Garbė Jėzui Kristui.“
Laimindamas jus kunigas atsako: „Per amžius. Amen“.
Tada pasakykite, kada paskutinį kartą buvote išpažinties, priminkite, ar gavote išrišimą, ir išsakykite tai, ką prisiminėte sąžinės tyrimo metu, dėl ko gailitės, kas jus slegia. Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis gali būti šventvagiška.
Kunigas klausydamas gali paklausti ar paprašyti patikslinti, o kartais priminti Šventojo Rašto žodžius, kad padrąsintų ir padėtų.
Baikite žodžiais: „Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti, prašau atgailos ir išrišimo.“
Kunigas paskirs atgailą, pvz., atlikti gerą darbą ar sukalbėti maldą, kuri yra ne tik simbolinis atsiteisimas už padarytas nuodėmes, bet ir postūmis naujai pradžiai. Atgailos malda kelyje į naują pradžią veikia tarsi į nugarą pučiantis vėjas – kelia ir neša jus.
Baigdamas kunigas pakvies gailėtis ir Dievo vardu atleis jums nuodėmes, tardamas:
„Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.“
Tardamas paskutinę frazę, kunigas jus peržegnos.
Jūs taip pat persižegnosite ir atsakysite: „Amen“.
Išpažinties pabaigoje kunigas ištars žodžius: „Viešpats atleido tau nuodėmes. Eik ramybėje.“
Jūs atsakykite: „Dėkoju Dievui.“
Po išpažinties
Dėkokite Dievui už sutaikinimo ir naujos pradžios dovaną ir atlikite užduotą atgailą.
Išpažinties paslaptis
Išpažinties paslaptis reiškia, kad kunigas yra įsipareigojęs absoliučiam slaptumui. Jis neturi teisės pasakoti to, ką išgirdo per išpažintį.
Abejonės
Neturiu jokio noro atlikti išpažintį
Be abejo, noro nėra, ir kuo labiau žmogui reikia išpažinties, tuo atkakliau tenka stengtis įveikti save bei gėdą dėl padarytų nuodėmių. Išpažintis reikalinga tam, kad daugiau nebevilktume savo klaidų tarsi sunkios naštos.
Išpažįstu nuodėmes tiesiai Dievui, man nereikia kunigo
Kad įsitikintume jog Dievas tikrai atleido, mums reikalingas jo duodamas ženklas. Tas ženklas – Sutaikinimo sakramentas, kurį teikiantis kunigas yra regimas Dievo atleidimo įrankis. Pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių. Prisikėlęs Jėzus apaštalams pasakė: ,,Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos” (Jn 20, 23), taip kai kuriems žmonėms suteikdamas savo galią.
Nuolat darau tas pačias nuodėmes
Galbūt, tačiau vengdamas išpažinties tikrai padarysi dar didesnių. Per išpažintį gaunama malonė ne tik panaikina nuodėmes, bet ir apšviečia mūsų protą bei duoda jėgų, kad kovotume su nuodėme ir stengtumės daryti savo gyvenimą geresnį ir gražesnį. Jau pati kova yra ėjimas pirmyn.
Sąžinės patikrinimo vadovas
Kartais gyvenime atsitinka, kad pradedame kažko ieškoti, apverčiame aukštyn kojomis visus namus ir negalime rasti. Ilgainiui paaiškėja, kad ieškomas daiktas visą laiką gulėjo prieš mūsų akis… Kartais taip būna ir su nuodėmėmis, kurių neaptinkame savo gyvenime, nors jos yra pasislėpusios visai šalia, čia pat. Nieko neužmušiau, neapvogiau – taigi nuodėmių neturiu… O gal žudau kitą savo žodžiu, abejingumu, pavydu pykčiu, gal vogiu iš kito laimę, pasitikėjimą, džiaugsmą, ramybę, viltį? Pažvelkime atvirai į savo sąžinę ir gyvenimą:
- per ankstesnę išpažintį esu pamiršęs ar sąmoningai nepasakęs sunkių nuodėmių;
- neatlyginau skriaudų, kurias buvau padaręs;
- nepasitikiu Dievu;
- nesidomiu savo tikėjimu;
- bijau pasirodyti ar pasakyti, jog esu tikintis (-i);
- nesimeldžiu rytą, vakarą;
- mano malda yra nenuoširdi;
- nedėkoju Viešpačiui už suteiktas malones;
- be pagarbos ar piktam vartojau Dievo, Jėzaus ar Marijos vardus;
- tikėjau ar net užsiiminėjau burtais ir prietarais;
- nešvenčiau sekmadienių bei privalomų švenčių, nedalyvavau šv. Mišiose;
- neklausau savo tėvų bei mokytojų, jų negerbiu;
- nepadedu savo tėvams, nemyliu savo artimo;
- niekinau, tyčiojausi, žeminau, įžeidinėjau, pravardžiavau;
- mušiau ar išnaudojau savo draugus;
- pykau ant kitų, jų nekenčiau;
- pataikavau darantiems bloga;
- negyniau skriaudžiamųjų;
- nepadėjau esantiems varge, linkėjau blogo žmonėms;
- melavau;
- mano neteisybės pakenkė kitiems;
- apkalbėjau ar be reikalo pasakojau kitų silpnybes;
- kiršinau tarpusavyje žmones;
- išdaviau man patikėtą paslaptį;
- pasisavinau svetimą daiktą;
- padariau žalą kitam;
- džiaugiausi kito nelaime;
- nesistengiau atleisti ir susitaikyti;
- neatlikau savo pareigų:
- gaišinu laiką, jį dažnai leidžiu tuščiai;
- turėjau neskaisčių minčių, jausmų, veiksmų;
- klausiausi neskaisčių kalbų, nepadorių anekdotų ir juos pasakojau;
- žiūrėjau neskaisčius vaizdus;
- gundžiau kitus neskaisčiai elgtis;
- prisidėjau prie aborto, jį padariau ar kitus skatinau jį daryti;
- kitus skatinau daryti nuodėmes;
- nemoku saikingai vartoti alkoholio, vartoju narkotikus;
- kenkiu savo gyvybei ir sveikatai;
- esu pavydus (-i);
- didžiavausi prieš kitus;
- nemoku tramdyti savo norų ir geismų;
- persivalgau;
- triukšmingai linksminuosi advento, gavėnios metu;
- nepasninkavau;
- nesimeldžiau už savo gyvus ir mirusius artimuosius;
- nesistengiau vengti nuodėmių.