Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas. Ar tiki?
Nieko nėra sunkiau, kaip patirti bejėgiškumą prie mirštančio žmogaus lovos, prie brangaus žmogaus karsto. Kur tu esi Dieve, apie kurį esu girdėjęs, kad esi ne mirties, o gyvenimo Dievas? Jei esi „dievas“, tai kodėl nieko nepadarai, kad gyventume? Jei neprikeli mirusiojo, kodėl bent manęs nepaguodi? Tai patys tikriausi klausimai. Tiek tikintys, tiek netikintys išgyvena tą patį išsiskyrimo skausmą, liūdesį, pyktį, depresiją ir derybas su mirtimi. Tik ten, kur netikintis žmogus susitaikys su esama situacija ar save paguos, kad mirusysis liks gyvas vaikuose, savo darbuose, krikščionis savo skausme žengia žingsnį toliau. Ir tas žingsnis yra tikėjimo žingsnis. Tikėjimo prisikėlimu, amžinuoju gyvenimu negalime pagrįsti vien racionaliais įrodymais, bet nepaisant „įrodymų“ tikime Jėzaus žodžiais pasakytais Mortai gedinčiai savo mirusio brolio:
„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Ar tiki?“ (Jn 11, 25–26)
Ką reiškia prisikėlimas?
Mūsų prisikėlimas būtų neįmanomas jei jis nebūtų Jėzaus prisikėlimo, pergalės prieš mirtį pasekmė. Ką reiškia Jėzaus prisikėlimas? Kuo jis skyrėsi nuo Evangelijoje aprašomo Lozoriaus prikėlimo (pvz., Jn 11, 1–44). Lozorius grįžo į gyvenimą, jį prikėlė Jėzus, kad apreikštų savo dievišką galią ir kad apreikštų mums visų mūsų ateitį – gyvenimą, tačiau jis vėl turėjo mirti. Jėzus prisikėlė visiems laikams.
Prisikėlęs Kristus ateina pas mokinius „durims esant uždarytoms“, jis yra tas pats ir kitoks. Mokiniai jį atpažįsta, kai jis parodo savo žaizdas rankose. Tai tas pats kentėjęs ir miręs Jėzus. Prisikėlimo dieną mes būsime tie patys, bet tai nereiškia, kad mūsų kūnas bus toks, kaip dabar, žemėje. Jėzaus prisikėlimas, pergalė prieš mirtį mums yra garantas, kad ir mes prisikelsime, kad mirtis nebetaria paskutinio žodžio. Paskutinis žodis yra jau ištartas Jėzaus: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“.
Ką veiksime „laukdami“ prisikėlimo?
Dievo laikas nėra mūsų laikas. Tai ką mes skaičiuojame valandomis, dienomis, o gal net šimtmečiais Dieve įgyja kitus matmenis. Todėl tai, ką mes vadiname „paskutiniais laikais“, „teismo diena“ kuomet sutiksime visus artimuosius nėra diena pažymėta darbo kalendoriuje, suplanuota į ateitį. Ji yra Dievo laike ir mes nežinome kada tai įvyks.
Prisikėlimo laukimas taip pat nėra sėdėjimas laukiamajame, kol išvysime Dievo veidą. Tai jau dalyvavimas Dievo garbėje. Mirusieji regėdami Dievą veidas į veidą jame tampa mums ypatingai artimais. Jie taip pat mus užtaria pas Dievą savo malda.
Kaip krikščionys supranta mirties paslaptį?
Mirties dieną krikščioniui baigiasi jo sakramentinis gyvenimas, prasidėjęs naujuoju gimimu per Krikštą, ateina jo galutinis „supanašėjimas su Dievo Sūnaus paveikslu“, kurį suteikė Šventosios Dvasios patepimas, ir prasideda dalyvavimas Karalystės pokylyje, kurio jau yra ragavęs Eucharistijoje, nors jam dar ir reikėtų galutinio nuskaistinimo, kad galėtų apsivilkti vestuviniu drabužiu.
Bažnyčia, aprūpindama sakramentais, kaip Motina nešė krikščionį savo glėbyje jo žemiškos kelionės metu, dabar palydi jį ir baigiantis kelionei, kad atiduotų „į Tėvo rankas“. Ji atnašauja Tėvui Kristuje Jo malonės vaiką ir su viltimi it sėklą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas. Ši atnaša tobulai švenčiama Eucharistinės aukos metu. Bažnyčia šv. Mišių metu meldžiasi už mirusius.
Ką reiškia malda už mirusį žmogų?
Krikščioniškos laidotuvės yra Bažnyčios liturginės apeigos. Savo patarnavimu Bažnyčia nori pabrėžti veiksmingą vienybę su mirusiuoju. Taip ji įtraukia į tikėjimo paslaptį ir laidoti susirinkusią krikščionių bendruomenę bei skelbia jai amžinąjį gyvenimą.
Kalbant apie krikščioniškas laidotuves, negalima nepaminėti Eucharistijos (šv. Mišių) – krikščioniškos mirties, kaip Velykų tikrovės, centro. Kaip tik tada Bažnyčia (t. y. krikščionių bendruomenė) parodo savo veiksmingą vienybę su mirusiuoju, atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas (t. y. mirusysis) būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų pasekmių ir švęstų tobulas Velykas, dalyvaudamas Dangaus karalystės puotoje.
Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis sudie („su Dievu“), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti.